„Nuo šios vasaros prie aštuonių fundamentalių Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) konvencijų pridėtos dar dvi. Universalus jų ratifikavimas – prioritetas. Taip pat daugiau pastangų reikia nukreipti į naujausios TDO konvencijos Nr. 190, skirtos kovoti su smurtu ir priekabiavimu darbe, procesus“, – Lietuvos padėtį apžvelgia Victor Hugo Ricco, TDO Darbuotojų reikalų biuro vyriausiasis teisininkas.
Su TDO atstovu kalbėjomės per Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos drauge su TDO ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija organizuotą dviejų dienų tarptautinę konferenciją, kur jis buvo vienas pagrindinių kviestinių ekspertų.
***
– Matome, kad pastaraisiais metais TDO įvyko bent keletas itin svarbių dalykų. Pradėkime nuo naujausios konvencijos, skirtos kovoti su smurtu ir priekabiavimu darbo pasaulyje. Ji atsirado po tam tikro tylos laikotarpio: prieš tai paskutinė konvencija dėl namų darbininkų priimta dar 2011 m.
– Taip, TDO konvencija Nr. 190 priimta 2019 m. Ji atsirado po aštuonerių metų pertraukos. Vis tik pažymėtina, kad tuo laikotarpiu priimtas vienas privalomas dokumentas – protokolas dėl priverstinio ar privalomojo darbo. Jį Lietuva ratifikavo.
Politiškai nėra lengva susitarti dėl naujo privalomo teisinio instrumento ir pradėti dirbti su nauja darbo pasaulio tema. Dėl to puiku, kad, minint TDO šimtmetį, pavyko susitarti ir priimti konvenciją tokia svarbia tema kaip prievarta ir priekabiavimas darbe. Čia pridėčiau, kad, kokio tipo teisinė iniciatyva tai bus (konvencija, protokolas – privalomi; rekomendacija – ne), kiekvienąkart trišaliai sprendžia 187 TDO valstybės narės – TDO atsižvelgia į jų gaunamas nuomones. Tai – įprasta darbo standartų procesų nustatymo dalis.
– Itin didelis pokytis – fundamentalių TDO konvencijų sąrašo papildymas. Tai nutinka itin retai – nuo TDO įkūrimo 1919 m. teturėjome aštuonias. Kodėl tai nutiko?
– Šios vasaros Tarptautinėje darbo konferencijoje valstybės narės pritarė, kad dar dvi konvencijos būtų kategorizuotos kaip pagrindinės – fundamentalios – TDO konvencijos. Abi jos reglamentuoja sveikatą ir saugą darbe, be to, gerai papildo viena kitą.
Nors politinis sprendimas dėl naujų fundamentalių konvencijų įtraukimo priimtas anksčiau, Covid-19 pandemija prisidėjo prie greitesnio proceso bei kone universalaus sveikatos ir saugos svarbos darbo pasaulyje pripažinimo. Konvencija Nr. 155 Dėl darbuotojų saugos ir sveikatos bei darbo aplinkos ir Nr. 187 Dėl darbuotojų saugos ir sveikatos gerinimo skatinimo koncepcijos koncentruojasi būtent į tai. Pridėtina, kad konvencija Nr. 155 turi integruotą protokolą.
Vis tik tai nereiškia, kad jos naujos. Ne, abi konvencijos priimtos gerokai anksčiau, bet, dabar pakeitus jų statusą, jų ratifikavimas tapo darbo pasaulio prioritetu.
– Iš pirmo žvilgsnio abi naujos fundamentalios konvencijos atrodo glaudžiai susijusios. Kokie esminiai skirtumai tarp jų?
Konvencijoje Nr. 155 nurodytos konkrečios pareigos darbovietėje, aprašytos konkrečios nacionalinės politikos priemonės geresnei sveikatai ir saugai darbe skatinti. Joje nurodoma, kokių įsipareigojimų, atsakomybės tikimasi iš darbdavių bei darbuotojų sveikatos ir saugos kontekste. Realiai ji sako – „turite turėti nacionalinę politiką“. Tuo tarpu konvencija Nr. 187 sako – „taip, turite turėti nacionalinę politiką, bet taip pat ir nacionalinę sistemą bei nacionalinę programą tam, kad būtų kuriama prevencinė sveikatos ir saugos darbe kultūra šalyje“.
Taigi, jos išties papildo viena kitą, tik viena yra veikiau techninė su nurodomomis konkrečiomis atsakomybėmis, o kita labiau fokusuojasi į geresnės sveikatos ir saugos skatinimą. Paprastai sakant, konvencija Nr. 187 nurodo plačias gaires kaip tos nacionalinė politika, nacionalinė sistema (infrastruktūra), nacionalinė programa turėtų atrodyti.
„Nacionalinė sistema“ ragina valstybes nusistatyti, ką nori daryti dėl sveikatos ir saugos, kurti tinkamą infrastruktūrą, t. y. institucijas, per kurias tai būtų įgyvendinama. Tuo metu „nacionalinė programa“ teikia gaires, kaip dirbti su socialiniais partneriais ir bendrai nusistatyti veiksmų planą bei išgryninti sveikatos ir saugos prioritetus.
Lietuva nėra ratifikavusi šių fundamentalių konvencijų ir dėl jų ratifikavimo būtinos viešos diskusijos.
– Ar daug šalių jas jau ratifikavusios?
– Daug, nors, tiesa, ne tiek daug, kiek norėtume. Vis tik jų tapimas Fundamentalių principų ir teisių darbe sistemos dalimi reiškia, kad jas ratifikavusių valstybių skaičius išaugs. TDO pati aktyviai skatins, kad visos dešimt fundamentalių konvencijų būtų ratifikuotos visų 187 šalių.
– Dvi naujos fundamentalios konvencijos po tiek laiko – ar tai reiškia, kad ateityje galime sulaukti ir daugiau naujų fundamentalių konvencijų?
– Įdomus klausimas – pats abejočiau, kad tai greitai nutiktų. Bet kokiu atveju, jei bus galvojama apie kitų fundamentalių konvencijų įtraukimą, būsime įspėti iš anksto. Politinis sprendimas gali būti priimamas tik TDO Valdymo taryboje (angl. ILO Governing body) (iš čia kyla iniciatyva, suteikiamas mandatas, ji parengia pasiūlymą) ir vėliau – Tarptautinėje darbo konferencijoje, kur dalyvauja ir balsuoja trišalės šalių delegacijos.
– Ką patartumėte daryti profesinėms sąjungoms, kad prisidėtume prie greitesnio TDO konvencijų ratifikavimo?
– Visada kartoju, kad, norint dirbti su konvencijomis, pirmiausia svarbu gerai suprasti jų turinį. Jas skaityti ne kartą, pasidomėti ekspertų įžvalgomis, sužinoti, kas daryta kitose regiono šalyse, jog būtų aišku, ko galima tikėtis.
Toliau siūlyčiau pasirengti medžiagos visuomenei, kur „iškoduotumėte“ esmines konvencijų žinutes, kad ne tik lengviau tai paaiškintumėte kitiems, bet ir galėtumėte rimčiau diskutuoti, tinkamai visi suvoktumėte konvencijų apimtį. Pastebėjau, kad kartais įsivaizduojama, jog ratifikavus vieną ar kitą konvenciją bus galima nuveikti tai, tai ar tai, bet realiai nebūtinai tie dalykai būna nurodyti nuostatose. Tokius aspektus reikia žinoti norint kokybiškų viešųjų diskusijų dėl ratifikavimo.
– Ačiū už pokalbį.