2011 metais UNESCO generalinės konferencijos 36-ojoje sesijoje buvo nuspręsta vasario 13-ąją paskelbti Pasauline radijo diena. Būtent tą dieną 1946 metais buvo įkurtas Jungtinių Tautų radijas.

Šia proga pristatome Jums radijo žurnalistę Rūtą Katkevičienę, LRT radijo laidos „Gimtoji žemė“ vedėją.

Radijas, atrodo, toks labai paprastas dalykas: užtenka turėti kokį nors, kad ir mažiausią prietaisą, gaudantį radijo bangas, ir gali klausytis kokios nori programos. Bet juk toli gražu nėra taip viskas lengva? Papasakokite apie savo darbo dieną.

Žmonėms dažnai atrodo, kad viskas labai paprasta – pakalbini pašnekovą ir paleidi į eterį. O, iš tikrųjų, kelias iki transliacijos yra labai ilgas. Aktualijų laidose kalbinami žmonės dažniausiai yra jau patyrę kalbėtojai, žino, ką tiksliai turi pasakyti, o mūsų laidoje  „Gimtoji žemė“ neretai  kalba žmonės, kuriems interviu yra visiškai nauja patirtis, todėl jaudinasi ir tenka ne tik kalbinti, bet ir padrąsinti.

Reikia įdėti nemažai pastangų ir ieškant pašnekovų. Tai toks lyg vadybininko darbas, nes planuojant išvyką į kokį nors Lietuvos kaimą tenka pasiskambinti daugybei žmonių ir iš kokių dvidešimties penki sutinka.

„Gimtosios žemės“ klausytojai turi galimybę susipažinti su žmonėmis iš skirtingų Lietuvos rajonų, keliaujame po visą Lietuvą. Vienos kelionės metu tenka pakalbinti daugiau nei kelis žmones, yra tekę per dieną daryti net 8 interviu. Ir jie labai skirtingi: vieną įrašą darai su pienininkystės ūkio šeimininku, kitą – su moterimi, kuri riša šiaudinius sodus, o trečią – su šeima, kuri turi verslą kaime. Temos keičiasi ir reikia labai greitai persiorientuoti.

Be to, nėra taip, kad nuvažiavęs pas žmogų, tik išlipęs iš automobilio, jam iš karto užduodi klausimus, o jis atsakinėja. Reikia truputį laiko, kad užmegztum ryšį su pašnekovu, kad jis pamatytų, jog gali tau pasakoti apie savo gyvenimą ir darbus. Atvažiavus į ūkį, pašnekovas nori viską aprodyti, o jeigu tu nesidomi ir parodai jam, kad tau rūpi tik greičiau išberti savo sugalvotus klausimus, tuomet ryšys neužsimegzta ir interviu būna paviršutiniškas. Pvz., televizijoje, tai mes matome žmonių emocijas, o radijuje – tik garsas, per kurį ir turi ištransliuoti visą žmogaus emocijų, patirties, aplinkos garsų paletę. Apskritai, žurnalistas nėra tik klausimus užduodantis asmuo. Siekiant geriausio rezultato, tenka būti ir geru vadybininku, organizatoriumi, o kartais net ir psichologu.

Šis darbas įdomus dar ir dėl to, kad bendraudama randu bendraminčių, draugų. Galiu drąsiai sakyti, kad Lietuvos kaimas nėra kažkoks tamsus, nykus, visi prasigėrę ir pan.  Kiekvienoje kelionėje sutinku įkvepiančių, motyvuojančių, verslių žmonių, kurie, atrodo, iš nieko padaro didelių, stebuklingų dalykų. Ir, ko gero, kiekvieno iš mūsų galimybės priklauso ne nuo to, kur gyvename, mieste ar kaime, svarbiausia yra noras. Spartus internetas, mobilumas dabar sudaro visas galimybes siekti savo tikslų, kad ir kur begyventum.

Dar vienas laidos etapas – reportažo parengimas. Dažnai patys pašnekovai stebisi, kad jie realybėje taip gerai nepašnekėjo, kaip kad nuskambėjo radijuje. Tai čia prasideda ta techninė dalis, kai grįžę iš kelionės montuojame laidą. Tai yra gana atsakingas momentas, nes viena yra pakalbinti žmogų, o kita – padaryti taip, kad ir jis, ir radijo klausytojai būtų patenkinti rezultatu. Jeigu tik būna galimybė, aš visada stengiuosi, kad radijo pasakojimas būtų kupinas garsų, pratęsiančių tai, apie ką šnekame. Pavyzdžiui, jeigu įrašas yra apie auginamus žirgus, būtinai eisime prie jų ir fiksuosime visus aplinkos garsus.

Kadangi dar esu ir laidos vedėja, tai man neužtenka tiktai sumontuoti medžiagą. Kai ateina mano laidų savaitė (laida išeina kiekvieną darbo dieną) aš susidėlioju skirtingus pasakojimus iš skirtingų rajonų. Tarkim, vienoje laidoje gali būti pasakojimas iš Tauragės, Kupiškio ir Trakų rajonų, ir aš turiu pasirašyti laidos tekstą. Tai irgi atskiras etapas – ir techninis, ir kūrybinis darbas. Viską reikia kažkaip sujungti, kad reportažai tematiškai gražiai susilietų, kad pagal trukmę susidėliotų, nes mūsų laida trunka 21 minutę. Pokalbio su pašnekovu (-ais) trukmė būna įvairi. Kartais iš labai ilgo įrašo reikia atrinkti tik tai, kas įdomiausia ir, kaip pavyzdžiui, iš pusvalandžio įrašo lieka 6 minutės. Parengtą laidą mes išsaugome sistemoje ir ten jau prasideda radijo išleidimo reikalai.

Kai pradėjau vesti radijo laidą, ne vienerius metus dar keldavausi 6 val. ryto, kad paklausyčiau savo laidos eteryje, nors, atrodo, jau mintinai ją mokėdavau. Neretai pastebėdavau dalykų, kuriuos norėčiau patobulinti.

Apie pačius įdomiausius laidos pašnekovus, temas taip pat dar rašau straipsnius LRT.lt portalui, štai toks ilgas ir įdomus kelias nuo pašnekovų paieškų iki galutinio rezultato.

Kaip tampama radijo žurnalistu?

Gal truputėlį juokais galiu pasakyti, kad žurnalistu, apsikritai, yra gimstama. Yra tas smalsumas, noras gilintis į viską, ieškoti tiesos.  Žinoma, tam, kad galėtum būti savo srities specialistu, yra reikalingos žurnalistikos studijos.

Koks buvo Jūsų pačios kelias? Ar tai buvo vaikystės svajonė, ar tiesiog taip susiklostė aplinkybės?

Aš jau vaikystėje žaisdavau „tiesioginį eterį“: susidarydavau laidos scenarijų, klausimus pasirašydavau. Neatsitiktinai vėlesnėse klasėse prisijungiau prie mokyklos laikraščio leidimo, vėliau mane pastebėjo ir pakvietė darbuotis į rajono laikraštį „Kupiškėnų mintys“. Baigusi abitūrą įstojau į lietuvių filologiją Lietuvos edukologijos universitete, vėliau sekė magistrantūros studijos VU Komunikacijos fakultete.

Antrais bakalauro studijų metais per vasaros atostogas pradėjau savanoriauti LRT radijuje.  Iš pradžių savo jėgas išbandžiau „Kultūros savaitėje“, tada – „Literatūros akiračiuose“. Tai nebuvo etatinis darbas, tiesiog prisidėdavau savo kūryba ir veikla. Magistro studijų metu buvo ieškoma studentų, kurie norėtų pabandyti darbuotis žemės ūkio laidoje „Gimtoji žemė“. Galvojau, kad nieko neišmanau apie ūkį, bet, – o kodėl nepabandžius? Taip ir atsiradau aš šioje laidoje iš tokio jaunatviško smalsumo, ir štai čia jau daugiau nei šešeri metai.

Mano žurnalistinio kelio nebūtų be žmonių, kurie mane nuolatos mokė ir šeimos palaikymo. Mano tėvai nebuvo žurnalistai, man žurnalistika buvo nauja sritis, bet nuolat mane lydėjo žmonės, kolegos iš kurių aš mokiausi ir tebesimokau. LRT turiu galimybę išbandyti tiek įvairias medijas ir raiškos būdus. Darau pranešimus žinioms, rašau straipsnius, esu bandžiusi ir televizinius reportažus daryti, tačiau viskam laiko neužtenka ir prioritetą skiriu darbui radijuje.

Radijas skirtas ausims. Ar žurnalisto balso tembras, dikcija, kirčiavimas yra labai svarbu?

Taip, tam yra skiriama daug dėmesio. Yra reikalavimas, kad žurnalisto kalba būtų taisyklinga. Yra kalbos redaktoriai, kurie pakomentuoja, jei padarome klaidų. Nors aš pati, pavyzdžiui, esu baigusi lietuvių filologiją, bet visada galvoju, kad yra gerai papildomos dvi akys. Na, ir, žinoma, balso tembras: gali kalbėti, kad ir pačius įdomiausius dalykus, bet, jeigu tavo balso tembras nejaukus, erzina klausytoją, jis greičiausiai pasirinks klausyti kažką kita.

Gal kokių kuriozinių ar juokingų situacijų buvo, kurias būtų verta papasakoti skaitytojams?

Kadangi važinėju po kaimus, o ten pilna visokių gyvūnų, tai tų situacijų būna kone kiekvienoje kelionėje. Toks lengvas smagumas, kai tu kalbini žmogų ir kažkas timpteli laidą, pasižiūri, o ten – ožka. Buvo ir ekstremalesnis atvejis, kai pašnekovo šuo interviu metu pragraužė vieną iš koridoriuje padėtų batų. O tai buvo mano tos dienos pirmasis pokalbis, tad vėlesniuose interviu vis turėjau pasiaiškinti žmonėms, kas atsitiko mano batui.

Kokios savybės reikalingos radijo žurnalistui?

Manau, kad svarbiausia savybė – įsiklausymas. Nes jeigu tu negirdi kalbinamo žmogaus, tai gali būti pasirašęs pačius geriausius pasaulyje klausimus ir norėti stebuklo, bet tas stebuklas neįvyks. Aš visada bandau įsijausti į pokalbį, ir kartais pašnekovai stebisi, iš kur taip taikliai žinau, ko paklausti.

Na, ir, žinoma, dirbant radijuje labai svarbu atsakomybė, tikslumas, mokėjimas priimti pastabas, kurios skirtos ne tau asmeniškai, bet vardan geresnių rezultatų eteryje.

Ko palinkėtumėte sau ir kolegoms profesinės dienos proga?

Visai neseniai iš vienos pašnekovės išgirdau pasakymą, kuris man labai patinka. Kelias klojasi tik po einančiųjų kojomis. Tai linkiu drąsos eiti pasirinktu keliu ir kad jis būtų kuo spalvingesnis patirtimis ir įdomiais pašnekovais. Ir, žinoma, mokėkime pasidžiaugti vieni kitų darbais, dažniau sakykime gerus ir motyvuojančius žodžius. Su švente, Jus visus.

Rūta Katkevičienė yra LRT darbuotojų profesinės sąjungos narė.

Asmeninio archyvo nuotraukos (nuotr. viduryje – laidos “Gimtoji žemė” komanda)