Europos viešųjų paslaugų profesinė sąjunga (EPSU) apibrėžia viešojo ir privataus sektorių partnerystes (VPSP) kaip ilgalaikius kontraktinius susitarimus, kada privatus sektorius teikia infrastruktūros turtą ir paslaugas, tradiciškai tiesiogiai finansuojamas vyriausybės (pavyzdžiui, ligoninės, mokyklos, kalėjimai, keliai, tiltai, tuneliai, geležinkeliai, vandens jėgainės ir kita), bei kada vienokia ar kitokia forma dalinamasi rizikomis.

Europos profesinės sąjungos ir pilietinė visuomenė ne kartą ragino didinti viešąjį finansavimą, o ne kliautis privačiomis lėšomis.

Anot EPSU ir „Eurodad“ studijos (autorės Jane Lethbridge ir Pippa Gallop), viešosios-privačios partnerystės dažnai neapsimoka. Prie tokių išvadų taip pat priėjo ir Europos auditorių rūmai, Prancūzijos audito rūmai, Jungtinės Karalystės Nacionalinis audito biuras, Albanijos audito rūmai, Vokietijos audito rūmai, įvairios nacionalinių parlamentų komisijos, daug pilietinės visuomenės susivienijimų bei akademikų.

Nors mėgstama teigti, kad viešosios-privačios partnerystės atneša finansavimą, efektyvumą ir inovacijas, bet realūs pavyzdžiai nėra tokie pozityvūs. Tyrime pateikiamos aštuonios pagrindinės VPSP silpnybės.

1. VPSP neatneša naujų pinigų – tai kuria nematomą skolą

Vietoj to, kad valstybės institucijos skolintųsi, kad sumokėtų už projektą, privatus sektorius suorganizuoja finansavimą ir įrengia infrastruktūrą. Tuomet viešasis sektorius moka nustatytą mokestį visą kontraktu sutartą laikotarpį. Kai kuriais atvejais vartotojai taip pat moka dalį ar visą mokestį tiesiogiai privataus sektoriaus kompanijai (pavyzdžiui, apmokestinant kelius). Taigi, nors gali atrodyti, kad atsiranda naujų pinigų šaltinių (nes privatus sektorius ima paskolas vietoj vyriausybės), galiausiai projektas vis tiek finansuojamas iš biudžeto ir/ ar galutinių vartotojų. Tiesiog apmokėjimo grafikas ištęstas per ilgesnį laikotarpį.

2. Privatus finansavimas brangesnis nei vyriausybės skolinimasis

Privataus sektoriaus finansavimas kainuoja daugiau lyginant su valstybės skolinimusi – tai yra viena didžiausių VPSP silpnybių. Tiek Tarptautinė ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO), tiek Tarptautinis valiutos fondas (TVF) yra perspėję vyriausybes, kad jos pačios gali surinkti reikiamą kapitalą pigiau nei kliaunantis privačiu sektoriumi. Pavyzdžiui, 2015 m. Jungtinės Karalystės Nacionalinis audito biuras konstatavo, kad faktinė palūkanų norma, vertinant visus privačių finansų susitarimus, buvo dvigubai didesnė (7-8%) nei skolinantis vyriausybei (3-4%).

3. Valstybės institucijos vis vien neša galutinę riziką dėl nepavykusių projektų

VPSP proponentai pažymi, kad šios partnerystės leidžia perleisti dalį rizikos iš viešojo sektoriaus privačiam, bet iš tiesų viešosios insitucijos vis tiek neša galutinę riziką dėl projekto nesėkmės. Rizikos perkėlimas yra gana ribotas. Kadangi viešųjų paslaugų teikimas negali būti pertraukiamas, vyriausybėms būna sudėtinga atsisakyti tenkinti papildomus privataus sektoriaus partnerio prašymus ar skirti baudų dėl blogai atliekamo darbo. Taip visas VPSP gali patirti nesėkmę – dėl to privatus sektorius turi stiprią derybinę poziciją.

4. Viešosios-privačios partnerystės negarantuoja veiksmingesnio lėšų panaudojimo

Dažnai sakoma, kad naudojant privataus sektoriaus išteklius ir ekspertizę, VPSP turi potencialo pagerinti teikiamų paslaugų kiekį bei kokybę, taip padidinant investuojamų lėšų vertę lyginant su įprastais viešaisiais pirkimais. Nors kiekvienas VPSP projektas turėtų būti vertinamas dėl to, ar tikrai apsimoka, Europoje naudojami vertinimo modeliai susilaukė daug kritikos kaip nepakankami. Europos auditorių rūmų 2018 m. paskelbta apžvalga taip pat patvirtino, kad atliekami vertinimai, ar viešųjų-privačių partnerysčių projektai labiau apsimoka, yra problematiški.

5. Mažinant sąnaudas gali būti prieita prie „kampų nukirtinėjimo“

Dažnai girdimas argumentas, kad verslas, įgyvendindamas projektus, būna inovatyvesnis, gali pasiūlyti išradingų sprendimų rengiant infrastruktūrą ar teikiant paslaugas. Vis tik šia tema atliktų tyrimų rezultatai prieštaringi. Taip pat Pasaulio bankas yra konstatavęs, kad kartais, nors produktyvumas išauga, o operacijos pagreitinamos, nebūtinai dėl to sumažėja kaina galutiniam vartotojui ar didinamos investicijos. Kai kuriais atvejais „veiksmingumas“ pasiekiamas panaikinant dalį darbo vietų ir pabloginant likusių darbuotojų darbo sąlygas (pavyzdžiui, Ispanijoje pagal VPSP statant Alzitos ligoninę sumažėjo darbų stabilumas, krito darbo užmokestis ir pailgėjo darbo valandos).

6. Projektai pagal viešąsias-privačias partnerystes nebūtinai atliekami laiku ir už numatytą biudžetą

Anot tyrimo, nėra pakankamai įrodymų pagrįsti šiam dažnam argumentui – VPSP projektų įgyvendinimas gali užtrukti ilgiau nei pasitelkiant įprastus viešuosius pirkimus. Be to, neretai pasitaiko, kad įgyvendinant projektą valstybei reikia skirti papildomų lėšų.

7. Uždarumas didina korupcijos riziką

Jei VPSP susitarimai įgyvendinami siekiant suteikti reikalingas esmines paslaugas piliečiams, jie turėtų būti skaidrūs ir atviri pilietinės visuomenės įsitraukimui visuose projekto įgyvendinimo žingsniuose. Vis tik tai padaryti labai sudėtinga. Privačios kompanijos, įgyvendinančios projektus pagal VPSP, aiškina, kad didelė dalis informacijos negali būti atskleista kaip konfidenciali („verslo paslaptys“). Vis tik tyrėjos pabrėžia, kad dažnai tai apima ir pačius susitarimus. Yra nutikę tokių kuriozų, kai dėl šios priežasties netgi Vokietijos parlamento nariai negalėjo pamatyti pasirašyto projekto susitarimo.

Prieinama prie išvados, kad tokia situacija stipriai didina korupcijos riziką, kas potencialiai gali kenkti ne tik valstybių ekonomikai, bet ir gerokai kirsti per galutinių vartotojų kišenes per nežinia kodėl išaugusias kainas.

8. Iškreipiami viešosios politikos prioritetai

VPSP projektai turi ekonomiškai apsimokėti arba privačios kompanijos paparasčiausiai neinvestuos. Tai potencialiai paveikia politinius sprendimus, kai 1) dalis visuomenei svarbių projektų gali būti nepasirenkami, nes nėra ekonomiškai patrauklūs verslui; 2) dalis pasirenkami didele dalimi dėl savo ekonominio potencialo; 3) kai kurie projektai adaptuojami, kad labiau domintų verslą, nors dėl to būrų padaroma kompromisų dėl teikiamų paslaugų apimties ar kokybės reikalavimų.

Pavyzdžiui, pagal Belgrado (Serbija) oficialų atliekų tvarkymo planą šiukšlės turėjo būti perrenkamos ir perdirbamos, o tai, kas liko, sudeginamos statomoje jėgainėje, skirtoje atliekas paversti energija. Galiausiai, derantis su susidomėjusiomis kompanijomis, joms leista pačioms rinktis, ar planuose įtraukti perdirbimo fazę, ar ne. Žinoma, visos jos ignoravo šią pradiniame plane nurodytą sąlygą.

Tyrime pažymima, kad VPSP negali išgelbėti prastos kokybės infrastruktūros projekto ar blogai besitvarkančių viešųjų institucijų. Didelis komplikuotumas, uždarumas, nelankstumas yra tradicinės viešojo ir privataus sektoriaus partnerysčių projektų silpnybės įvairiose šalyse ir gali tik dar labiau apsunkinti padėtį. Kur kas labiau apsimoka nukreipti pastangas į strateginio planavimo, skaidrumo ir suinteresuotų pusių įtraukties gerinimą rengiant projektus.

Galiausiai, atsižvelgiant į pateiktus pavyzdžius, tyrimo autoriai rekomenduoja:

1. 1. stabdyti VPSP susitarimus „socialiniuose“ sektoriuose (įskaitant sveikatos, švietimo bei vandens tiekimo);
   2. didinti viešojo sektoriaus paslaugų finansavimą viešosiomis investicijomis (svarbus progresinis apmokestinimas).

„Jei gerai tvarkotės viešajame sektoriuje, jums neturėtų prireikti viešųjų-privačių partnerysčių. Jei sekasi blogai – apskritai nesiartinkite prie jų“, – taiklia Robert Bain citata užbaigiama EPSU ir „Eurodad“ analizė.

“If you’re a good public sector, you shouldn’t need PPPs. If you’re bad, you shouldn’t go near them.”

***

Daugiau pavyzdžių bei nuorodas į šaltinius galite rasti parsisiuntę tyrimą iš čia (angl.).

***

Iliustracija: Florian Kurz / Pixabay