35. Tai yra teisinių iniciatyvų skaičius paskelbtas Žiedinės ekonomikos veiksmų plane, pavadintame „Švaresnei ir konkurencingesnei Europai“. Tikimasi, kad jas pamatysime jau 2020-2023 m.
Šis planas, pristatytas Europos Komisijos (EK) 2020 m. kovo 11 d., yra vienas iš mažiau aiškių Žaliojo Europos kurso aspektų. Nuo šiemet EK turėtų pateikti ir finansavimą iš Europos socialinio fondo (ESF+) dėl švietimo, apmokymų ir mokymosi visą gyvenimą programų tam, kad būtų ugdomi žiedinei ekonomikai reikalingi įgūdžiai. Teisingos pertvarkos mechanizmas ir „InvestEU“ taip pat turėtų prisidėti.
Daug ekonominės veiklos sektorių išskirti kaip prioritetai, įskaitant tekstilės, statybų, informacijos ir komunikacijos technologijų bei baterijų gamybos. Jie turėtų tapti konkrečių strateginių ir teisinių pasiūlymų, nukreiptų į išteklių optimizavimą ir pakartotinį panaudojimą, centre. Žemės ūkio-maisto industrija ir „Nuo lauko iki šakutės“ strategija, EK paskelbta 2020 m. gegužę, sudaro vieną iš Europos žiedinės teritorijos ramsčių.
Žiedinė ekonomika: „žalių darbų“ kūrėjas?
EK savo komunikate pažymi, kad su žiedine ekonomika susijusių darbo vietų tarp 2012 m. ir 2018 m. išaugo 4 proc. ir pasiekė 4 mln. skaičių vien ES. Taip pat pabrėžiama, kad platus žiedinės ekonomikos principų taikymas galėtų išauginti ES bendrąjį vidaus produktą 0,5 proc. bei sukurti 700 tūkst. darbų. Taip pat tai galėtų privesti prie daug privalumų, susijusių su geresniu užimtumo paskirstymu bei kovojant su aplinkos degradacija. Visgi trumpa pagrindinių iššūkių žiedinei ekonomikai analizė rodo, kad realybėje yra daugiau niuansų.
Pirma, organizuoti visapusišką žiedinės ekonomikos plėtojimą ES reikštų atitinkamą keletą dešimtmečių trunkantį Europos industrinės bazės vystymą. Aišku, jei norime turėti darnią, išsamią strategiją, parengtą derinant su visomis suinteresuotomis pusėmis, pirmiausia – su socialiniais partneriais ir atsakingomis nacionalinėmis bei lokaliomis institucijomis.
Ženkliai plėtoti perdirbimą ir išteklių optimizavimą reikštų visos gamybos grandinės pokyčius. Be tokių investicijų dydžio ir klausimo dėl finansinės naštos pasidalijimo, reikia suprasti, kad žiedinė ekonomika apima ir tarpusavyje priklausomų įmonių plėtojimą. Tai reikštų, kad kompanijos bankrotas ar produktyvumo kritimas per tarpusavio priklausomybės ryšius galėtų destabilizuoti visą klasterį.
Antra, kol tam tikrų medžiagų pirminės gavybos sąnaudos mažesnės nei jų perdirbimas, maža tikimybė, kad tai patrauktų pramonės dėmesį. Net jei perdirbimas ES išaugs dramatiškai, žiedinės ekonomikos pajėgumų gali nepakakti, jei žaliavų paklausa didės eksponentiškai.
Trečia, yra technologinių apribojimų įgyvendinant plačią žiedinės ekonomikos struktūrą. Pavyzdžiui, kai kurios žaliavos masiškai naudojamos sudėtinguose metalų lydiniuose ir įvairiais būdais panaudojamos įvairiuose objektuose. Vadinasi, iš pastarųjų atskirų metalų izoliavimas ir paruošimas pakartotiniam panaudojimui kol kas techniškai sudėtingas.
Šios sudėtingos temos kontekste iniciatyvos, susijusios su žiedinės ekonomikos veiksmų planu, turėtų būti nagrinėjamos pasitelkiant socialinį dialogą. Pavyzdžiui, 2021 m. EK turėtų atlikti analizę dėl galimybės įtraukti socialinius ir aplinkosauginius reikalavimus į tiekimo grandinių struktūras. Be to, Europos žiedinės ekonomikos suinteresuotų šalių platforma turėtų likti pagrindiniu forumu keičiantis informacija ir gerąja patirtimi.
Palaipsnis Europos žaliojo kurso įgyvendinimas turėtų sukurti vis naujas erdves socialiniam dialogui. O socialiniai partneriai, bendradarbiaudami su pilietine bendruomene, turėtų siekti kuo geriau tuo pasinaudoti. Pabrėžtina: investicijos į visas naujas dialogo erdves yra esminė sąlyga užtikrinant socialiai teisingą pertvarką.
Parengta pagal Europos profesinių sąjungų instituto informaciją
