Trišalėje taryboje bus svarstomas siūlymas pabloginti darbuotojų padėtį

Gegužės 13 d. Lietuvos trišalė taryba svarstys Seimo Liberalų frakcijos teikiamą siūlymą papildyti Darbo kodekso 113 ir 115 straipsnius esą siekiant COVID-19 krizės metu išsaugoti verslą.

Profesinių sąjungų ir Seimo Teisės departamento nuomone, šios pataisos tik pablogintų ir taip šiuo metu sudėtingą darbuotojų padėtį.

Siūlomi pakeitimai pažeistų ES Direktyvos reikalavimus

Pataisų rengėjai siūlo papildyti 113 straipsnį papildyti 5 dalimi: „Lietuvos Respublikos Vyriausybei paskelbus ekstremaliąją situaciją, darbdavys įvykdęs informavimo ir konsultavimo procedūrą su darbo taryba ar atsižvelgęs į darbdavio lygmeniu veikiančios profesinės sąjungos nuomonę,  gali nustatyti maksimalų apskaitinį laikotarpį iki 5 mėnesių. 3  mėnesius viršijantis apskaitinis laikotarpis gali būti nustatomas vieną kartą.“

Teisininkai pažymi, kad siūlymas nustatyti maksimalų apskaitinio laikotarpio terminą iki 5 mėnesių neatitinka 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų 16 straipsnyje nustatytų reikalavimų – maksimalus apskaitinis laikotarpis negali būti ilgesnis kaip keturi mėnesiai.

DK 113 straipsnio 1 dalyje numatyta imperatyvi taisyklė, kad apskaitinis laikotarpis negali viršyti trijų paeiliui einančių mėnesių. Šioje dalyje nėra pateikta nuorodos į išimtį nustatančias kitas DK nuostatas, todėl pagal teisės technikos taisykles, tuo atveju, kai nurodoma bendra taisyklė, jos išimtis turi būti dėstoma iš karto po taisyklės, o jeigu taip išdėstyti nėra galimybės, bendroje taisyklėje turi būti pateikta nuoroda į išimtį nustatančią nuostatą. Atsižvelgiant į tai bei siekiant teisinio aiškumo, kartu turėtų būti keičiama DK 113 straipsnio 1 dalis.

Be to, iš siūlomo reguliavimo neaišku, per kokį laikotarpį gali būti vieną kartą nustatomas 3 mėnesius viršijantis apskaitinis laikotarpis – ar tai kalendorinių metų laikotarpį, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos laikotarpį ar kt.

Pažymėtina, kad vienas iš suminės darbo laiko apskaitos tikslų yra lanksčiau organizuoti darbo režimą, bet suteikiama galimybė išlyginti savaitės darbo laiko normą per apskaitos laikotarpį, nesumokant už viršvalandinį darbą, už kurį reikėtų mokėti, jei nebūtų taikoma suminė darbo laiko apskaita. Šiuo būdu siaurinama darbuotojo teisė dirbant ilgesnes darbo valandas gauti didesnį atlygį už atidirbtas valandas.

Teisės ekspertai mano, kad darbuotojai, dirbdami ilgiau, aukodami savo sveikatą, produktyvumą, saugumą ir laiką šeimai, turėtų galimybę užsidirbti ir didesnį darbo užmokestį.

Siekiama atimti iš darbuotojų galimybę konsultuotis ir būti informuotiems

Tuo metu Įstatymo projekto 2 straipsniu siūloma papildyti DK 115 straipsnį 8 dalimi ir numatyti, kad ,,suminė darbo laiko apskaita, esant būtinumui, gali būti įvedama mažose įmonėse nesilaikant informavimo ir konsultavimo procedūros. Jeigu nustatyta suminė darbo laiko apskaita, dirbama darbo (pamainų) grafikuose nurodytu laiku, laikantis nustatytų maksimaliojo darbo laiko reikalavimų“.

Atkreiptinas dėmesys, kad pagal DK 203 straipsnio 1 dalį, informavimo ir konsultavimo teisės yra įgyvendinamos per darbo tarybas, o mažose įmonėse darbo tarybos nėra sudaromos – tokiose įmonėse darbuotojų atstovavimo teises (įskaitant jų teisę dalyvauti informavimo ir konsultavimo procedūrose) įgyvendina jų išrinktasis darbuotojų patikėtinis, kurio rinkimai nėra privalomi  (DK 177 straipsnio 1 dalis), t. y. jo gali ir nebūti.

Atsižvelgiant į tai, siūlomo reguliavimo tikslingumas kelia pagrįstų abejonių: mažos įmonės norinčios taikyti suminę Darbo laiko apskaitą galėtų susitarti su kolektyvu, išsirinkti darbuotojų atstovą ir nors minimaliai užtikrinti konsultavimosi su darbuotojais galimybę.

Tačiau panašu, kad šiuo pasiūlymu norima iš darbuotojų atimti net ir tą nedidelę galimybę atkreipti darbdavio dėmesį į esamas problemas bei jį įpareigoti tartis su darbuotojais.

Parengė Lietuvos pramonės profesinių sąjungų federacija