Neseniai Trišalėje taryboje kilo diskusija dėl to, kaip traktuoti vidutinio darbo užmokesčio (VDU) dydį, nors Darbo kodekse yra aiškiai apibrėžta, kad į jį įskaičiuojamas atlygis su visais priedais. Kodėl diskutuojama dėl to, kas parašyta juodai ant balto? – „Vakaro žinios“ paklausė Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkės Ingos Ruginienės.

– Man pačiai tai yra atradimas. Nuo gegužės mėnesio prasidėjus diskusijoms dėl MMA girdėjome pačių įvairiausių argumentų. Pasitelkėme geriausius ekonomistus ir teisininkus, atrėmėme visus argumentus, bet paskutiniuose posėdžiuose staiga Lietuvos bankas pradėjo kalbėti apie VDU, kaip apie visai kitą skaičių nei numatyta mūsų įstatyminėje bazėje. Vyriausybė labiau palaiko darbdavius. Tai liūdina. Norėtųsi, kad Vyriausybė atstovautų didžiajai tautos daliai – darbuotojams.

Ne paslaptis, jau diskusijų pradžioje darbdaviai pasakė, kad atlyginimų didinti nenori. Tačiau net 450 eurų šiandien yra per mažai. Tai yra juokinga suma ir man gėda, kad mes diskutuojame dėl 30 eurų, kai Lietuvos žmonės skursta. Skaičiuojant pagal formulę, MMA turi siekti 450 eurų. Jeigu sutarėme dėl konkrečios formulės, lygiai taip pat visos kitos pusės turi laikytis susitarimo. Negalima sugalvoti skaičiaus, o tada ieškoti, kaip jį pagrįsti. Tai yra politikavimas.

– Nuolat girdime gąsdinimus, kad staigus algų kėlimas – katastrofiška klaida. Ar tikrai Lietuva sugrius keliasdešimčia eurų pakėlus minimalų atlyginimą?

– Man keista Lietuvos banko atstovų pozicija, kai jie sako, jog jei mūsų šalyje MMA sieks daugiau nei 50 proc. VDU dydžio, tiesiog sugrius visas pasaulis. Bet ruošdamiesi rugpjūčio 27 d. tarybos posėdžiui, skyrėme laiko Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos sutarčiai išanalizuoti. Ten aiškiai pasakyta, kad minimaliausia MMA riba turėtų siekti netgi 60 proc. VDU dydžio. Be to, yra atlikti tyrimai – žmogui išgyventi reikia, kad MMA šalyje siektų netgi 68 proc. Dėl to mes kreipėmės į Europos profesinių sąjungų konfederaciją, kuri jau atsiuntė savo poziciją. Joje pasakyta, kad strategiškai MMA šiandien turi siekti 50 proc. VDU, o kitame etape turi siekti 60 proc. Tai Europos siekis, o mes bijome pasiekti 50 proc. ribą.

Kai aš paklausiau Lietuvos banko atstovų, kokios galėtų būti neigiamos pasekmės dėl minimalios algos didinimo, jie negalėjo man atsakyti. Nes nežino. Nėra mokslinių duomenų, kad tai gali sukelti neigiamų pasekmių, jie tiesiog daro tokią prielaidą. Nesuprantu tos baimės, kad neva mes dėl tokio didinimo pakilsime statistikoje ir tapsime antri Europoje. Gal Lietuvai jau pakaks būti paskutinėje vietoje? Mes visada gėdijamės, kad nuolat esame statistinių lentelių pabaigoje, o kai turime galimybę pakilti, mums sakoma, kad tai irgi blogai.

– Kodėl argumentai neįtikina Vyriausybės atstovų?

– Nežinau. Premjeras turėtų tarti savo svarų žodį. Manau, atėjo diena, kai jis turi palaikyti darbuotojus. Valstybė, kuri teigia, kad ekonomika auga, turi prisiimti atsakomybę ir padaryti kažką gera dėl darbuotojų.

Šiandien minimalią algą gaunantis gyventojas gali nusipirkti būtiniausių maisto produktų ir sumokėti mokesčius. Daugiau nieko. Man iki šiol įstrigo viename straipsnyje aprašyta dviejų vaikų mamos istorija. Ji, gaudama 450 eurų, klausė, kaip jai paruošti du vaikus Rugsėjo 1-ajai. Aš taip pat esu dviejų vaikų mama. Vėl artėja Rugsėjo 1-oji. Žinote, neįsivaizduoju, ką galėčiau atsakyti tai mamai.

– Šioje diskusijoje svarbus argumentas yra tas, kad vis dar yra darbdavių, kurie tiesiog nenori mokėti daugiau nei liepia valstybė?

– Visiškai teisingai. Iš tiesų svarbiausias dydis turėtų būti VDU. Jeigu mes matytume pakankamą jo kilimą, gal nereikėtų diskutuoti dėl MMA. Svarbu, koks yra darbdavių geranoriškumas ir kiek jie yra pasiryžę investuoti į darbuotoją. Kol kas mes tokio augimo nematome. Mano vizija yra ateityje geriau vadovautis Skandinavijos pavyzdžiu, kur vyriausybė iš viso nenustato minimalaus atlyginimo. Ten sektoriai turi skirtingas minimalias algas ir visa tai tvirtina nacionaliniuose susitarimuose. Bet mūsų darbdaviai labai atsargiai žiūri į susitarimus.

Šiandien mums labai trūksta darbuotojų. Bet darbdaviai, užuot gerinę darbuotojams sąlygas ir kėlę atlyginimus, samdo pigią darbo jėgą iš kitų šalių. Nejau mes nenorime sustabdyti tų žmonių, kurie priversti išvykti į užsienį dirbti tik už šiek tiek didesnį atlyginimą?

– Vietoj išvykusių darbuotojų, į Lietuvą plūsta pigi darbo jėga iš prasčiau gyvenančių šalių?

– Žinote, aš ne kartą esu klaususi darbdavių, kodėl jie taip nenori didinti atlyginimų. Jie atsako, kad nekelia jų tol, kol yra, kas dirba už mažesnį atlygį. Jie esą atlyginimus kels tik tuomet, kai tokių neberas. Todėl ne tik mes jaučiame pigios darbo jėgos antplūdį, tai aktualu ir kitoms kaimyninėms šalims. Bet jeigu mums trūksta specialistų, galime pasikviesti jų iš išorės. Tačiau tuomet jų atlyginimas neturi būti mažesnis nei gauna vietiniai. Netgi galėtų atsirasti tam tikras koeficientas, kurį primokėtų darbdavys, įrodydamas savo rimtus ketinimus, dėl kurių ir samdo konkretų žmogų iš kitos šalies. Nereikėtų kalbėti apie atlyginimų dempingavimą. Todėl aš visai pritariu premjero minčiai, jog būtų galima įvesti ir kvotas atvykstantiems darbininkams. Kurios, beje, jau galioja Estijoje, o Latvija apie tai rimtai diskutuoja.

– Kaip vertinate kaltinimus, esą Lietuvoje profesinės sąjungos yra bedantės?

– Nemalonu tai girdėti. Taip mes priešiname darbdavius su profesinėmis sąjungomis, nors iš tiesų darbdavys ir profesinė sąjunga turėtų sujungti jėgas ir kartu gerinti darbo sąlygas įmonėje bei pelną. Darbdavys ir profsąjunga turi būti partneriai, o ne pjautis kaip šuo su kate. Darbuotojai, bendraudami su darbdaviu ir galėdami kartu priimti sprendimus, gali pasidalinti patarimais ar pateikti pasiūlymus, apie kuriuos vadovas gal net nebuvo pagalvojęs. O tie siūlymai gali palengvinti įmonės darbą. Abi pusės turi dirbti kaip komanda, tuomet visi bus laimingi.

Nes viena profsąjunga nieko negali. Nieko negali vienas jos vadovas, viskas priklauso nuo kiekvieno darbuotojo.

Ir mes turime nustoti tikėtis, kad kažkas kitas mus apgins ar vietoje mūsų dalyvaus pilietiniame mitinge. Ar mums reikia supykti, kad atsibustume? Kai kiekvienas supras, kad jis daugiau nebenori gyventi už 450 eurų, prasidės grandininė pokyčių reakcija.

Justina GAFUROVA

Šaltinis – respublika.lt