Seimo narė Virginija Vingrienė tinklalapiui miskininkas.eu sausio 24 d. duotame interviu džiaugėsi, kad jau pritarta po pateikimo jos ir kelių kitų Seimo narių inicijuotai Disponuojamo valstybės ir savivaldybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo pataisai dėl miškų urėdijų tarnybinėms reikmėms nenaudojamų butų pardavimo pirmumo teise žmonėms, juose gyvenusiems ne mažiau negu 10 metų ir jei tų butų likutinė vertė ne didesnė negu 30 tūkst. eurų.

Deja, džiaugsmas buvo per ankstyvas. Finansų ministerijos parengtoje Vyriausybės išvadoje nepritariama šiai įstatymo pataisai, nes, pagal ją, pasiūlymas neatitinka Konstitucinio Teismo suformuotos valstybės turto valdymo doktrinos, kad jo perdavimas pateisinamas tik tuomet, kai gali duoti naudą visuomenei, o ne konkrečiai asmenų grupei.

Tad šiuo atveju, eilinį kartą, vėl susiduriame su biurokratiniu valdininkų požiūriu į eilinio žmogaus problemą. Atrodė, kad buvo dėtos pastangos išspręsti šį klausimą, įvyko apskrito stalo diskusija Seime, aptarti galimi variantai, įstatymo pataisos teiktos pasikonsultavus, bet, pasirodo, biurokratija yra aukščiau visko.

Pati problema atsirado, kai, prasidėjus valdymo reformai, miškų urėdijos buvo įpareigotos veiklai nenaudojamus pastatus ir butus perduoti Turto bankui, o šis juos privalo parduoti viešuose aukcionuose. Aplinkos ministerijos duomenimis, buvusių miškų urėdijų gyvenamosios patalpos, (ne tarnybiniai butai) buvo išnuomoti apie 70 esamų ar buvusių jų darbuotojų, taigi skaičiai nėra dideli.

Dauguma šių butų gyventojų atidirbę miškų urėdijose daug metų, išėję į pensiją, arba dabar tuose būstuose gyvena jų našlės ar kiti šeimos nariai. Šie gyventojai mokėjo už būsto nuomą, patys savo lėšomis jį remontavo, prižiūrėjo ir neleido sunykti. Vienu kitu atveju, ten, kur gyvena jaunesni žmones, būstas geresnės būklės, gyventojai jį gal įpirktų ir viešame aukcione, tačiau dauguma šių patalpų gyventojų neturi lėšų ar galimybių naudotis paskolomis, kad galėtų aukciono būdu iš Turto banko šiuos būstus įsigyti.

Abejotina, ar būtų visuomenei didžiulė nauda iš gautų viešame aukcione pajamų, jei tektų šiuos žmones iškraustyti iš patalpų, padidinant socialinės rizikos asmenų skaičių, o jų aprūpinimą gyvenamuoju plotu spręsti kitais būdais. Žmonės turės laukti bendroje eilėje, kol jiems kada nors bus suteiktas socialinis būstas. Beje, Finansų ministerija siūlo gyvenamąsias patalpas, apie kurias kalbame, perduoti savivaldybių nuosavybėn ir išnuomoti kaip socialinį būstą.

Šis variantas buvo aptariamas, ruošiant įstatymo pataisą. Buvusios miškų urėdijos siūlė šiuos butus atitinkamoms savivaldybėms perimti kaip socialinį būstą, bet jos tai daryti atsisakė dėl didelio turto nusidėvėjimo. Norėdamos panaudoti šias patalpas, savivaldybės turėtų remontams skirti dideles investicijas. Sprendimas leisti žmonėms šį būstą įsigyti pirmumo teise būtų socialiai teisinga ir racionali išeitis iš susidariusios situacijos.

Deja, valdžia nuolat deklaruodama apie pastangas mažinti skurdą ir socialinę atskirtį, neparodo socialinio jautrumo, nesprendžia problemų paprasto žmogaus naudai. Šio įstatymo pataisa būtų padėjusi išspręsti ne tik aplinkos ministerijos žinioje, bet ir krašto apsaugos ir vidaus reikalų sistemoje turimų gyvenamų patalpų pardavimo pirmumo teise problemą. Ten taip pat iš butų varomi buvę pirmieji krašto apsaugos savanoriai, Lietuvos kariuomenės kūrėjai, kiti Lietuvai nusipelnę, bet turtų nesusikrovę žmones.

Inga Ruginienė yra Lietuvos miško ir miško pramonės profesinių sąjungų federacijos pirmininkė