2018 m. darbai – valstybės tarnautojų bazinis algos dydis ir DK gludinimas

Priartėjus 2018 m., norisi apžvelgti praėjusius Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos metus ir sudėlioti visus taškus ant „i“. Apie tai kalbamės su LPSK pirmininku Artūru Černiausku.

**

LPSK: Ką išskirtumėte kaip svarbiausius 2017 m. darbus?

A.Č.: Pažymėtinas naujo Darbo kodekso (DK), dėl kurio dirbome jau ne vienerius metus, įsigaliojimas. Jis įsigaliojo liepos 1 d., tad iki Seimo pavasario sesijos pabaigos daug dirbome su naujai išrinktais parlamentarais ir Trišalėje taryboje, derėdamiesi dėl DK nuostatų. Pasiekta daug, bet ne tiek, kiek būtume galėję iškovoti, jei Trišalėje taryboje būtume buvę lygiavertėje pozicijoje. Priminsiu, tuomet pasakyta, kad, jei nesusitarsime, liks, kaip yra. Dažnai darbdaviai tiesiog nebuvo suinteresuoti derėtis.

Įsigaliojus DK, darbai su juo nesibaigė. Atėjo daug naujovių ir apstu neaiškumų dėl skirtingo jo normų interpretavimo, analizės, kaip jos taikomos. Matome, kad dalis darbdavių siekia interpretuoti savo naudai. Vienas svarbių LPSK tikslų – mokyti, išaiškinti darbuotojams, koks yra tinkamas DK taikymas, kaip elgtis, jei jų teisės yra pažeidžiamos.

Kitas kritinis momentas – priversti dabdavius suvokti, kad šis įstatymas mums suteikia daugiau autonomijos. Tai yra galime susitarti per teritorines, sektorines, šakines kolektyvines sutartis, ieškant geriausių sprendimų konkrečiam sektoriui. Juk kiekviena sritis turi specifinių bruožų. Šaunu, kad dalis darbdavių į tai žiūri palankiai, bet vis tik daugelis darbdavių nenori tartis su profesinėmis sąjungomis. Jie nerimsta, vaikšto į Seimą ir Vyriausybę, tikėdamiesi sau palankių sprendimų. Baigėsi laikas, kai reikalingas lobizmas – metas susėsti ir derėtis. DK atvėrė mums duris, tad kam rėplioti per kaminą? Savame kieme viską galime išspręsti patys.

Dabartinė DK versija – vienas mūsų laimėjimų. Tai – ilgo ir sudėtingo profesinių sąjungų darbo išdava. Taip, jis atnešė nemažai naujovių ir dalis jų tikrai nedžiugina, bet šis variantas nėra toks pavojingas darbuotojams. Pabrėžiu, kad jis geriau veiktų, reikia kur kas daugiau darbuotojų iniciatyvos. Darbuotojas turi reikalauti, o darbdavys – motyvuotai atsakyti. Įstatymas leidžia darbdaviui nieko nedaryti, jei į jį nesikreipiama.

Nereikia pamiršti ir minimalios mėnesinės algos (MMA). Trišalėje taryboje sutarėme, kad MMA bus ne didesnė nei 50 proc., bet ne mažesmė kaip 45 proc. vidutinio darbo užmokesio. Tai svarbu, nes apibrėžiame konkretų dydį, leidžiantį bet kada paskaičiuoti aktualų MMA. Jau gegužę ją turėtume nustatyti 2019 m.

 

LPSK: Pasirašyta gana nemažai kolektyvinių šakinių sutarčių. Kaip jas vertinate: ar tai žada didelius pokyčius?

A.Č.: Iš šiųmetinių norėčiau išskirti švietimo šakos šakinę kolektyvinę sutartį. Pasiekta rezultatų, susijusių su darbo užmokesčiu, kas dažniausiai yra tabu. Kitos šakos kolektyvinės sutartys (visos pasirašytos biudžetiniame sektoriuje) apie tai kalba mažai. Be to, daugiausia ne apie jo dydį, o mokėjimo tvarką.

Priminsiu, biudžetiniame sektoriuje negalima derėtis dėl to, kas reikalauja papildomų asignavimų iš biudžeto. Vis tik tai galioja įstaigos lygiu, o šakinėse kolektyvinėse sutartyse galima reikalauti aiškiai išdėstytos darbo apmokėjimo sistemos, nustatytų darbo apmokėjimo dydžių. Kitąmet stipriau spausime vyriausybę, kad biudžetiniame sektoriuje situacija gerėtų. Valstybės tarnautojams  bazinis algos dydis sumažintas ir neatstatytas dar nuo 2009 m.

Deja, šiemet vyriausybė mus čia „išdūrė“. Kai kreipėmės dėl nacionalinės kolektyvinės sutarties derybų pradžios (kur būtų nustatytas ir bazinis algos dydis), buvusi kanclerė žadėjo, jog derybos prasidės rugsėjį. Deja, tai pasirodė besą tušti žodžiai. Baigėsi tuo, kad Seimas, pasinaudodamas įstatymo numatyta galimybe, biudžetininkams nustatė tą juokingai padidintą bazinį algos dydį.

 

LPSK: Politika šalyje tapo šiek tiek socialiai atsakingesnė. Kas tai lėmė?

A.Č.: Šis perėjimas – vienas mūsų darbo rezultatų. Pastoviuose susitikimuose su Europos Komisijos, Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos atstovais ir kitomis tarptautinėmis organizacijomis nuolat akcentavome, kad liberalūs darbo santykiai greta tokių mažų atlyginimų tik dar padidins socialinę atskirtį. Buvome teisūs.

Net formuojant Ramsčių politiką, ES atkreipė dėmesį, kad socialinis dialogas Lietuvoje yra daugiau formalumas. (Nepaisant to, kad vyriausybė nori pasigirti, kad esą per DK rengimą, darbą Trišalėje taryboje jis vyko). „Aukščiau“ jo dar daugiau, „ žemiau“ padėtis dar blogesnė.  To pavyzdys: šakinių kolektyvinių sutarčių – ypač ūkio sektoriuje – nebuvimas. Socialinis dialogas – geras dalykas, bet Lietuvoje jis dar neįsibėgėjo. Be to, net pasiekti susitarimai neretai sulaužomi.

 

LPSK: Kodėl jų itin mažai ūkio sektoriuje?

A.Č.: Dažnai darbdaviai nesuinteresuoti dėl „šešėlio“. Jei didelės įmonės nori skaidrumo, tai daug mažų, silpnesnių įmonėlių nenori žaisti vienodos konkurencijos sąlygomis. Tiesą sakant, darbdaviams patiems sudėtinga susitarti. Profesinės sąjungos siekia, kad verslas konkuruotų darbų kokybe, o ne kiekybe.

 

LPSK: Turime naują ES Socialinį ramstį – ar netrukus sulauksime teigiamų pokyčių?

A.Č.: Rytų europiečiai visada juokiasi, kad ES labiau mėgsta procesą, o, štai, mes norime rezultatų. Žinoma, tikimės, kad tai atneš naudos ir sumažins socialinę atskirtį ne tik ES valstybėse, bet ir tarp jų. Vis tik negalime žvelgti pro rožinius akinius: diskutuojant dėl Socialinio ramsčio, išryškėjo prieštaravimai tarp turtingų ir ne tokių turtingų ES šalių. Pavyzdys – komandiruojmų darbuotojų direktyva.

Skiriasi Vakarų ir Rytų Europos vyriausybių pozicija. Pirmieji sako, kad darbuotojai turi gauti tą patį darbo užmokestį kaip ir mokama toje šalyje, į kurią jie atsiųsti. Tuo metu mūsiškiai nukerta, kad taip mūsiškės įmonės taptų nekonkurencingos. Paprastai tariant, mūsų vyriausybės pritaria darbo užmokesčio dempingui senosiose ES šalyse. Tuo metu profesinės sąjungos pritaria senųjų ES šalių požiūriui – sąlygos darbuotojams turi būti vienodos. Taip pat reikalaujame, kad taip pat būtų elgiamasi, kai Lietuvoje dirba trečiųjų šalių piliečiai.

Neramina, kad anksčiau tokios aiškios priešpriešos nebuvo. Stipresnės ES šalys dažniausiai susilaikydavo nuo tiesių pareiškimų ir apsiribodavo pasisakymais, kad ekonomiškai silpnesnėms šalims reikia padėti. Bijau, kad tokia priešprieša tik gilės. Juolab, kad kai kuriose šalyse gerokai sustiprėjo nacionalistinės nuotaikos. Jau tenka aiškinti, kad nenorime iš jų gyventojų atimti darbų, bet norime jaustis europiečiais, tad kartu ieškokime, kaip to pasiekti nedaryti žalos jiems. Aišku, šiose diskusijose dažnai patogiai pamirštama, kiek aukštos kvalifikacijos darbuotojų Vakarai nusiurbė iš mūsų.

 

LPSK: Kokia padėtis dėl trečiųjų šalių darbuotojų?

A.Č.: Ukrainiečių, baltarusių ir kitų šalių darbuotojų skaičius pastaruoju metu Lietuvoje stipriai išaugo. Šiemet išduota apie triskart daugiau leidimų dirbti nei pernai. Anksčiau veikė geras įstatymas, kad, atsivežant darbuotojus iš trečiųjų šalių, jiems mokamas didesnis atlyginimas nei vietiniams. Juk jei atsiveži specialistą, kokio nerandi Lietuvoje, logiška, kad jam reikėtų mokėti daugiau.

Kas dėl nelegalaus darbo, tai Lietuvoje tai nėra paplitę. Valstybinė darbo inspekcija dirba pakankamai efektyviai. Dalinai nelegalus, dalinai neapmokestinamas darbas kur kas populiaresnis (sakykime, darbo sutartį turi 4 val., bet dirba 8 val.). Vis tik čia ne vien darbdavių kaltė. Kai kurie darbdaviai norėtų būti skaidrūs, bet „vokelių“ prašo patys darbuotojai. Priežastis – greitieji kreditai, įsiskolinimai, baudos ir viso to išieškojimas per anstolius… Tai – didelė bėda. Gal vertėtų peržiūrėti įstatymus? Dėl to nesurenkama mokesčių, kenčia darbuotojų pensijos, socialinės garantijos ir kt.

 

LPSK: Ačiū už pokalbį.