Lapkričio 25 d. įvyko steigiamasis Lietuvos mokytojų, švietimo ir mokslo profesinės sąjungos suvažiavimas. Ji sukurta susijungus Lietuvos mokytojų (LMPS) ir Lietuvos švietimo įstaigų (LŠĮPS) profesinėms sąjungoms. Naujos organizacijos vadovu trejų metų kadencijai išrinktas Eugenijus Jesinas.

***

LPSK: Kodėl nuspręsta jungtis?

E.J.: Lietuvoje kritiškai žvelgiama į gausybę, nesvarbu, ar tai būtų partijos, ar profesinės sąjungos. Žmonės neretai aiškina nepriklausymą profsąjungoms tuo, kad nežino, kur geriau stoti. Vis tik, nors iš pažiūros švietimo sistemoje profesinių sąjungų rastume daug, sakyčiau, realiai veikia tik trys.

Žinoma, jungėmės ir siekdami sustiprinti įtaką valdžios struktūrose, geriau atstovauti žmonėms. Pripažinkime, daugelis svarbių sprendimų priimami aukštesniame lygmenyje. Po susijungimo mums priklausys apie 5,5 tūkst. narių. Tai jau šis tas.

 

LPSK: Kokie svarbiausi darbai laukia? Kokių strateginių tikslų sieks Lietuvos mokytojų, švietimo ir mokslo profesinė sąjunga?

E.J.: Kol kas daugiausia dėmesio skirsime naujos struktūros kūrimui. Pirmiausia susijungs centras (pradėsime nuo Vilniaus ir Kauno), o toliau procesai nuvilnys į regionus. Tai bus juodas darbas. Tikiuosi, mūsų organizacijos registracija Registrų centre įvyks dar per kitų metų sausį.

Taip pat naujuose įstatuose įtraukta nuostata dėl nario mokesčio reformos, t. y. kitokio lėšų perskirstymo. Norime centralizuoti daugiau lėšų – vis tik centras atlieka pagrindinį darbą. Logiška, kad kokybiškam darbui atlikti reikia daugiau pinigų. Į tai atsiremia, kiek galime įdarbinti darbuotojų ar pasitelkti konsultantų, ekspertų. Juk neretai būtina analizuoti sudėtingus reiškinius, tikrinti tai, ką pateikia socialiniai partneriai, ir kita. Pavyzdžiui, daug diskusijų kyla dėl Lietuvos biudžeto galimybių skirti papildomų lėšų švietimui (daugelis sutinka, kad jų būtų). Įvairaus spekuliavimo netrūksta, tad reikia turėti galimybių patiems nuodugniai patikrinti informaciją.

Daugelyje šalių profesinės sąjungos dalies surinktų lėšų nariams negrąžina – kaip kad darome mes –  ir viskas atitenka centrui. Už tai užtikrinamas nario atstovavimas darbovetėje ir kolektyvinėse derybose, garantuojama teisinė apsauga, ir viskas. O kaip yra Lietuvoje? Dalis lėšų tenka pašalpoms, pramoginiams tikslams ir kita. To neturėtų būti – nesame tokie turtingi, kad galėtume jas naudoti netikslingai. Net per renginius, skirtus stiprinti bendruomenę, reikėtų nepamiršti dalykinės ar edukacinės dalies.

Kitas dalykas – biudžeto lėšų perskirstymo klausimai, t. y. kam jos konkrečiai panaudojamos. Tarkime, yra tokia eilutė kaip „lėšos sistemos administravimui“ ir po ja slepiasi daug kas. Ar pinigai tikrai naudojami efektyviai – didelis klausimas. Tai – tik pavyzdys, o panašių aspektų daug.

 

LPSK: Ką tik pasirašyta švietimo ir mokslo šakos kolektyvinė sutartis. Kas toliau?

E.J.: Dabartinis tikslas – sekti, kaip ši sutartis bus įgyvendinama. Tai bus ne ką mažesnis darbas nei jos pasirašymas. Seksime procesus, žiūrėsime, ką galime pagerinti. Šakos kolektyvinėje sutartyje numatyta, kad galima susitarti ir dėl geresnių sąlygų. Pasilikome teisę siūlyti ją peržiūrėti.

Apskritai vienas aktualiausių klausimų – etatinis darbo apmokėjimas. Sutartyje numatyta, kad jis bus įvedamas prieš tai suderinus su profesinėmis sąjungomis. Tikimės, kad taip ir bus, nes dabartinis modelis mūsų netenkina ir turime jam nemažai pastabų. Dėl ko reikalingas etatinis darbo apmokėjimas? Laikomės pozicijos, kad mokytojams būtina sumažinti darbo krūvį; mokytojas turi jaustis tikras dėl savo darbo krūvio, kad nereikėtų konkuruoti vienam su kitu; reikia užtikrinti, kad būtų apmokama už VISUS jo atliekamus darbus, ko dabar, deja, nėra.

Banalus dalykas – atsiremiame į pinigus. Norint įvesti kokybišką etatinį apmokėjimą, reikia skirti ženkliai daugiau pinigų. Deja, manau, sudarant kitų metų biudžetą, padarėme per mažą spaudimą, jog numatytoms reformoms būtų suteiktas didesnis finansavimas.

 

LPSK: O ar mokytojas negali atsisakyti atlikti to, už ką nėra mokama?

E.J.: Teoriškai gali, bet praktiškai – vargiai. Taip padarius, iš karto sektų neigiama reakcija ne tik iš vadovų, bet ir kolektyvo – esą „kuo tu geresnis“. Apskritai reikėtų kalbėti apie geresnį pedagogo darbo apmokėjimą, nes kol kas jis toli gražu nėra prestižinis. Paprasta: gabus jaunimas, potencialiai galintis nuveikti daugiausia, nenoriai renkasi šią profesiją. Taip pat nėra pakankamų socialinių garantijų, neužtikrinamas pedagogų saugumas darbo metu. Dabartiniai teisiniai aktai nepakankamai apsaugo mokytojus ne tik nuo mokinių, bet ir „supertėvelių“ ir „supermamyčių“ psichologinės ar net fizinės agresijos. Tai tampa nemaža problema.

 

LPSK: Turėsite du pavaduotojus – už ką jie bus atsakingi?

E.J.: Ramūnas Znutas bus atsakingas už Vakarų regioną, kitaip tariant, už tenykštę profsąjungos plėtrą ir veiklos efektyvumą, įvairius organizacinius renginius ir darbus. Tuo metu Eglė Žukauskaitė dirbs Aukštaitijos regione – čia darys analogiškus darbus. Taip pat ji bus atsakinga už mokymų profsąjungiečiams organizavimą ir toliau atstovaus mums Europos profesinių sąjungų konfederacijoje.

 

LPSK: Galiausiai – ar galime tikėtis tolesnio stambėjimo?

E.J.: Taip. Norą prie mūsų jungtis yra pareiškusi Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga. Suvažiavime priėmėme rezoliuciją, kad kviečiame juos prisijungti. Deja, šis noras pareikštas, kai jau buvome finišo tiesiojoje. Jei būtume norėję iškart susivienyti visi, būtų tekę pradėti jungimosi procedūras iš naujo. Tai paprasčiausiai būtų pareikalavę per daug darbo ir laiko.

Taip pat priminsiu, kad jungimosi procedūros buvo pradėtos ir su Lietuvos švietimo profesine sąjunga, kuri vėliau pasitraukė. Tikiuosi, kad jie peržiūrės savo poziciją ir ateityje prisijungs prie mūsų.

 

LPSK: Ačiū už pokalbį.