Su Lietuvos švietimo profesinių sąjungų vadovais susitikęs ministras pirmininkas Saulius Skvernelis neatsakė nė į vieną mokytojų atstovų užduotą konkretų klausimą, susijusį su 2018 m. biudžeto projektu.
Anot Vyriausybės vadovo, kitąmet numatomiems pokyčiams švietime ir kitose šalies gyvenimo srityse skiriamos pinigų sumos paaiškės rudenį, po politinių derybų su koalicijos partneriais socialdemokratais. Ir nors pačioje susitikimo pradžioje S. Skvernelis pabandė nupiešti optimistinį ateinančių metų paveikslą, kai dėl planuojamų mokestinių pertvarkų kiekvienam šalies gyventojui pajamos didės nuo 10 iki 110 eurų, aišku buvo tai, jog švietimo klausimai šiai vyriausybei kol kas nėra tarp prioritetinių.
Konkrečiau su vyriausybės vadovu ir šalia jo sėdėjusiu švietimo ir mokslo viceministru Gražvydu Kazakevičium buvo aptarti trys klausimai – etatinio mokytojų darbo apmokėjimo įvedimas, švietimo šakos kolektyvinės sutarties pasirašymo perspektyvos ir buvusios socialdemokrato A. Butkevičiaus (dabartinės valdančiosios daugumos nario) Vyriausybės netesėti pažadai panaikinti pedagogų pareiginės algos koeficientų „žirkles“, paliekant maksimalią ribą.
Pasak Ministro pirmininko, kaip numatyta Vyriausybės planuose bei neformaliuose susitarimuose su Seimu, etatinis mokytojų darbo apmokėjimas „neišvengiamai“ turės būti įvestas nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. Tam kukliausiais Švietimo ir mokslo ministerijos skaičiavimais kitų metų biudžete reikėtų 30 milijonų eurų. Profesinių sąjungų atstovai dar kartą aiškiai pakartojo savo principinę poziciją – be papildomo finansavimo nebus pritarta nei vienai siūlomai reformai. Bet ar bus skirti šie pinigai, Vyriausybės žmonės pasakyti negalėjo. Papildomų klausimų iškėlė mįslingas S. Skvernelio teiginys, jog lėšų skyrimo klausimas bus siejamas su mokyklų tinklo pertvarka ir dalies mokytojų atleidimu. Ir taip kalbama po to, kai per paskutinį dešimtmetį Lietuvoje uždaryta beveik pusė mokyklų, o daugelio likusių direktoriai vis labiau susiduria su mokytojų trūkumu! Susitikimo metu paaiškėjo ir Vyriausybės atstovų melas. Dar birželį teigta, jog yra suformuluotas kreipimasis į Europos komisiją su prašymu etatinio mokytojų darbo apmokėjimo įvedimą pripažinti struktūrine reforma, o jai reikalingų lėšų neįtraukti skaičiuojant viešojo sektoriaus išlaidas. Šiandien išaiškėjo, jog jokio kreipimosi nėra, mat Švietimo ir mokslo ministerija vis dar nesugeba rišliai suformuluoti kaip šis pertvarkymas paveiks moksleivių ugdymo kokybę ir mokytojų darbo sąlygas.
Daugybę kartų apie kolektyvinių susitarimų būtinybę kalbėjęs S. Skvernelis išsakė viltį, kad iki artėjančios naujųjų mokslo metų pradžios norėtų pasirašyti ir švietimo šakos kolektyvinę sutartį. Tačiau pagrindinis jau antrus metus vykstančių derybų kliuvinys yra profesinių sąjungų siekis į sutartį įtraukti bent kiek aiškesnius valdžios finansinius įsipareigojimus pedagogams bei valdžios nenoras tai daryti. Lyg užbėgdamas už akių beįsiplieskiančiai diskusijai, S. Skvernelis kategoriškai pareiškė, jog jokių konkrečių finansinių įsipareigojimų šioje sutartyje Vyriausybė neprisiims. Tokia keista pozicija leidžia daryti išvadą, kad Premjeras arba nežino dėl ko paprastai tariamasi kolektyvinėje sutartyje, arba tiesiog nėra suinteresuotas tokios sutarties pasirašymu.
Paklausti, kuo baigėsi neformalios Švietimo ir mokslo ir Finansų ministerijų derybos dėl 18 milijonų eurų reikalingų panaikinti pedagogų pareiginės algos koeficientų „žirkles“, paliekant maksimalią ribą, vienoje stalo pusėje sėdėję vyriausybininkai tik tylomis susižvalgė. Tokio elgesio priežastis paaiškėjo, kai Kazakevičius tyliai tarstelėjo, jog tam „skirta“ 0 (nulis) eurų. Panašu, kad tik nenorėdamas atimti paskutinės vilties, Premjeras ištarė, jog tuos pinigus iš savo vidinių rezervų turėtų rasti pati Švietimo ir mokslo ministerija.
Baigiantis susitikimui Vyriausybės vadovas, to nenorėdamas, švietimo profesinėms sąjungoms savotiškai nubrėžė artimiausių planų kryptį. Pakartojęs, jog vyriausybė tikisi socialdemokratų palaikymo visoms jų siūlomoms reformoms, jis neatmetė nesėkmės galimybės. O tada, pasak S. Skvernelio, kiekvienos profesijos atstovai, pasitelkę visus argumentus, galės pareikalauti didesnės jiems skiriamo biudžeto dalies. Kas geriau už švietimo profesinių sąjungų narius žino, jog įtikinamiausias argumentas valdžiai – masinės protesto akcijos?
