Liepos 1 d. įsigaliojusio Darbo kodekso 169 str. įtvirtinta nuostata, kad, kai įmonėje yra daugiau nei 20 darbuotojų ir veikianti profesinė sąjunga, kurios narių skaičius sudaro mažiau nei 1/3 visų darbuotojų, darbdavio iniciatyva turi būti steigiama darbo taryba. Šios prievolės įgyvendinimo eiga kelia nemažai klausimų ne tik darbdaviams, bet ir profesinėms sąjungoms: ar darbo tarybų veikla nepaskatins profesinių sąjungų išnykimo, kaip bus paskirstomos jų funkcijos darbovietėje ir ar įmanomas šių dviejų darbuotojų atstovavimo organų sklandus bendradarbiavimas, siekiant apginti darbuotojų interesus ir teises? Apie tai paprašėme pakomentuoti Lietuvos pramonės profesinių sąjungų federacijos pirmininko pavaduotoją-teisininkę Dalią Jakutavičę.
– Kas pagal naująjį Darbo kodeksą yra įmonės darbuotojų atstovai ir kokios yra jų teisės bei pareigos?
– Darbuotojų atstovais laikomi profesinė sąjunga, darbo taryba ar darbuotojų patikėtinis. Jų teisės, pareigos ir veiklos galimybės aptariamos Darbo kodekso 161-179 straipsniuose.
Pažymėtina, kad darbuotojų atstovavimą įgyvendinantys asmenys laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, ir šešis mėnesius po jų kadencijos pabaigos negali būti atleisti iš darbo darbdavio iniciatyva ar darbdavio valia ir jų būtinosios darbo sutarties sąlygos negali būti pablogintos, palyginti su ankstesnėmis jų būtinosiomis darbo sutarties sąlygomis ar palyginti su kitų tos pačios kategorijos darbuotojų būtinosiomis darbo sutarties sąlygomis, be Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus įgalioto Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus, kuriam priklausančioje teritorijoje yra darbdavio darbovietė, vadovo sutikimo.
Darbuotojų atstovų veikla turi būti organizuota ir vykdoma jiems bendradarbiaujant ir taip, kad bendrieji darbuotojų interesai ir teisės būtų ginami kuo veiksmingiau. Darbo taryba ar darbuotojų patikėtinis negali atlikti tų darbuotojų atstovavimo funkcijų, kurios pagal šį kodeksą laikomos išimtinėmis profesinių sąjungų teisėmis.
– O kuo nuo kitų darbuotojų atstovų skiriasi profesinės sąjungos?
– Profesinės sąjungos DK ir kitų įstatymų nustatytais atvejais kolektyviai atstovauja savo nariams – darbuotojams ir asmenims, dirbantiems Lietuvos Respublikos užimtumo įstatyme nurodytais darbo santykiams prilygintų teisinių santykių pagrindais kolektyviniuose darbo santykiuose. Jos įstatymų nustatyta tvarka teisminėse arba administracinėse procedūrose gali atstovauti ir trečiųjų šalių piliečiams.
Profesinės sąjungos nuo kitų darbuotojų atstovų skiriasi dar ir tuo, kad individualiai gina savo narius ir jiems atstovauja individualiuosiuose darbo santykiuose, atstovauja savo nariams darbo ginčų komisijoje. Kolektyvinės derybos, kolektyvinių sutarčių sudarymas ir kolektyvinių darbo ginčų dėl interesų inicijavimas yra išimtinė profesinių sąjungų teisė.
Paprastai profesinės sąjungos turi didesnes galimybes organizuoti įvairius mokymus darbo teisės ar atstovavimo klausimais savo nariams, kviečiasi ekspertus derybose dėl kolektyvinės sutarties ir/ar teikia pasiūlymus įstatymų projektų rengėjams.
Be to, praktika rodo, kad darbo tarybos ir pavieniai darbuotojų patikėtiniai dažniausiai veiklą vykdo tik savo įmonėje, darbo metu, todėl jų funkcijos yra gana ribotos.
O štai profesinės sąjungos buriasi į susivienijimus, kurie vykdo darbuotojų atstovavimą aukštesniu lygiu, pvz. savivaldybės lygiu (teritoriniu), Respublikos lygiu (dalyvavimas Trišalės tarybos veikloje, įvairiose trišalėse komisijose, kurios teikia pasiūlymus įstatymų leidėjams.), taip pat dalyvauja tarptautinių profesinių sąjungų susivienijimų veikloje, o šie teikia pasiūlymus Europos komisijai, ruošiant Europines direktyvas ar kitus svarbius teisės aktus.
– Tad galima tvirtai teigti, kad, net ir veikiant įmonių darbo taryboms, profesinės sąjungos ir toliau bus labai reikalingas, nes jų veikla neapsiriboja vien įmone, bet gali būti vykdoma įvairiais lygmenimis…
– Taip, iš tiesų profesinių sąjungų veiklos geografija yra labai plati, o veiklos sritys yra įvairios. Surenkamas nario mokestis suteikia galimybes profesinėms sąjungoms veikti efektyviau, samdyti specialistus, savo gretose turėti profesionalų, sugebančių dirbti lobistinį darbą aukščiausios valdžios sluoksniuose. Tai leidžia daryti prielaidą, kad profesinės sąjungos turi didesnę galią veikti ir pasiekti naudingesnių susitarimų savo nariams ir darbuotojams, turi laisvę veikti taip, kad darbuotojų teisės būtų ginamos kuo veiksmingiau.
Ši darbuotojų atstovavimo sistema gyvuoja visame pasaulyje ir skaičiuoja jau antrą šimtmetį. Ji atlaikė karus, įvairius politinius perversmus, ekonomines ir socialines krizes, tad tvirtai tikiu, kad profesinės sąjungos išliks, o pastaruoju metu Lietuvoje ir kitose šalyse vykstantys pasikeitimai darbo teisėje mus paskatins iš naujo įvertinti savo veiklos prioritetus, ieškoti naujų, pažangių ir kūrybiškų darbuotojų pritraukimo bei atstovavimo būdų.
– Dėkojame už pokalbį.
Parengė Jūratė Jasiūnienė
