Lietuvos slaugos specialistų organizacijos (LSSO) pirmininkė Danutė Margelienė įsitikinusi, kad dabartinėje sveikatos priežiūros sistemoje reikėtų daug ką pagerinti. Didžiausiais iššūkiais ji įvardija neslopstančią specialistų emigraciją, išaugusius darbo krūvius ir neadekvačiai menkus atlyginimus.

Neseniai medikų profesinės sąjungos ir Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) pasirašė ilgai siektą Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos (LNSS) šakos kolektyvinę sutartį. Nors D.Margelienė džiaugiasi šiuo pasiekimu, bet pripažįsta į viską žiūrinti žemiškai ir per daug vilčių dėl ženklių pokyčių nepuoselėja.

***

LPSK: Ką slaugytojams reiškia šakos kolektyvinės sutarties pasirašymas?

D.M.: Startą pokyčiams nuo tam tikro laiptelio ateičiai.

Sutarties pasirašymas nebuvo pasiektas greitai. Prie to galiausiai privedė sveikatos priežiūros sistemos profesinių sąjungų keliamų poblemų gausa. Nors dažnai besikeičianties sveikatos apsaugos ministrams kartodavome apie aštrėjančias problemas, jos liko neišspręstos. Kada nors reikalai turėjo pajudėti.

LSSO į sutarties pasirašymą žiūri žemiškai. Kažko ypatingo nesitikime. Pirmiausia pažiūrėsime, kaip bus įgyvendinami dabartiniai susitarimai, kaip vyks socialinis dialogas su gydymo įstaigų vadovais. Šiuos metus traktuojame, kaip tam tikrą apsižiūrėjimo ir informacijos iš įstaigų surinkimo laikotarpį.

LPSK: Su kokiomis didžiausiomis bėdomis susiduria slaugos specialistai? Kokie tikslai šiuo metu aktualiausi LSSO?

D.M.: Problemų yra apsčiai. Kadangi dėl emigracijos Lietuvoje apskritai mažėja gyventojų, susiduriame su besitraukiančiomis sveikatos priežiūros įstaigomis, vis didesnį nerimą keliančiu slaugytojų stygiumi, o tuo pačiu ir narių mažėjimo tendencija. Nemažai jaunimo emigruoja, o dalis specialistų išeina į pensiją.

Tiesa ta, kad Lietuvoje labai gerai paruošiami sveikatos apsaugos specialistai, užsienyje lietuviški diplomai vertinami, o atlyginimai 5-10 kartų didesni. Pasauliniu požiūriu slauga – tai tokia sritis, kuriai negresia bedarbystė. Visuomenės sensta ir jau dabar susiduriame su iššaugusiu slaugytojų poreikiu, o ateityje tai dar labiau išryškės. Vis labiau jaučiame slaugytojų stygių. Dalyvaujame Tarptautinėje slaugytojų taryboje, Europos slaugytojų asociacijų federacijoje ir visur apie tai kalbama. Nė viena šalis nesugebėjo išvengti šos problemos. Kai kažkada Lietuvoje imta kalbėti, kad yra slaugytojų perteklius, kitos šalys niekaip nesuprato, kaip tai įmanoma.

Liūdna, bet mūsų šalies slaugytojų amžiaus vidurkis – apie 59 metus. Mano karta dar dirba, bet, kai ji pasitrauks iš darbo, bus sudėtinga. LSSO duomenimis, tik maždaug dešimtadalis slaugytojų – jaunimas. Ar verta aiškinti, kokios bėdos gresia, jei nerasime būdų, kaip sulaikyti jaunus specialistus Lietuvoje? Šį klausimą nuolat keliame aukščiausiu lygiu.

LSSO svarbiausias tikslas – slaugytojų darbo sąlygų gerinimas. Natūralu, kad dėl kolegų emigracijos slaugos specialistams išauga darbo krūviai: nors šių mažėja, sergančių žmonių tik daugėja. Įprasta praktika – daug mūsų slaugytojų dirba 1,5 etato. Darbo užmokestis už etatą, ypač rajonuose ir regionuose, yra toks žemas, kad žmonės negali oriai gyventi.

Taip pat prisiminkime žemiškesnius dalykus: ypač slaugos įstaigose susiduriama su daug nevaikštančių, savarankiškai nepavalgančių, neapsitarnaujančių pacientų. Įsivaizduokite, kaip naktį vienai slaugytojai reikia pasirūpinti 30-40 tokių pacientų. Būk supermenas, bet vis tiek šitiek neaprėpsi.

Nors darbo krūvis didelis, darbo sąlygos įtemptos, viską sudėjus, uždirbama nedaug. Kodėl jie lieka dirbti Daugelis tiesiog laukia pensijos – „reikia šį periodą iškęsti“.

LPSK: Žinome, kad gydytojų situacija irgi nėra gera, bet slaugos specialistai gyvena dar sudėtingiau. Be to, būna taip, kad, kai sveikatos priežiūros įstaigai regione, reikia prisikviesti dirbti gydytojus, jų atlyginimai išpučiami ir dėl to kenčia slaugytojai, tiesa?

D.M.: Taip, grubiai tariant, tokie dalykai suvalgo įstaigų lėšas. Tai matome. Tuomet paprasčiausiai nelieka galimybių slaugytojoms didinti darbo užmokestį nė 30 eurų.

LPSK: Ar situacija panaši visuose Lietuvos regionuose?

D.M.: Lietuvoje slaugos specialistai daugiau uždirba Santaros, Kauno klinikose ir Klaipėdos universitetinėje ligoninėje. Kitaip tariant, didžiosiose sveikatos priežiūros įstaigose, kur teikiamos sudėtingiausios, specializuotos ir itin aukštos kvalifikacijos reikalaujančios paslaugos. Čia yra didžiausi paslaugų įkainiai, taip pat daug lemia, kaip valdomi finansiniai ir žmogiškieji įstaigų ištekliai.

LPSK: Taigi, sutvarkius įstaigų vadybą, net ir su dabartiniais ištekliais būtų galima pagerinti slaugos specialistų ir gydytojų situaciją?

D.M.: Sveikatos apsaugos ministerijoje ir Seimo sveikatos reikalų komitete nuolat kalbama, kad būtina užtikrinti racionalų įstaigų lėšų paskirstymą. Ne paslaptis, dirba ir nelabai reikalingų žmonių, ne visi procesai optimalūs. Pavyzdžiui, įstaigos vadovas apsistato visokiais patarėjais, teisininkais, kažkokiais super specialistais. Paprastai jų darbo užmokestis kelis kartus viršija slaugytojų. Taip lėšos administracijai stipriai išsipučia. Gal tai modernu ir reikalinga, bet juk jų atlyginimai mokami iš bendro biudžeto, dėl ko kenčia svarbiausios grandys. Gydytojų ir slaugytojų uždirbtos lėšos turėtų būti neliečiamos, nes jie tiesiogiai dirba su pacientais, būtent jų darbas atneša pinigus į sveikatos priežiūros įstaigas.

LPSK: Kokia Jūsų nuomonė dėl kolektyvinėje šakos sutartyje numatytų galimybių didinti algas sveikatos apsaugos specialistams iš Privalomojo socialinio draudimo fondo (jei surinkimas geras) ar dėl nuostatos, kad už pavadavimus turėtų būti mokamas ne mažesnis nei 50 proc. vidutinio darbo užmokesčio priedas? Ar tai iš tiesų pagerins slaugytojų ir gydytojų finansinę situaciją?

D.M.: Tai turi nemažai potencialo pagerinti situaciją, visgi svarbu, kad sveikatos priežiūros įstaigose atsirastų vietinės kolektyvinės sutartys. Kol kas jų yra mažai. Berods, pasirašyta tik 12 vietinių kolektyvinių sutarčių iš 267 įstaigų. Kai kur žmonės nesusitelkia, kai kur tai blokuoja vadovai. Mes skatiname derėtis dėl kolektyvinių sutarčių – juk taip abi pusės prisiima įsipareigojimus. Deja, jei vadovas ir sutinka pasirašyti sutartį, neretai iš kitų kolegų susilaukia spaudimo.

LPSK: O ar dedate vilčių, kad lėšų surinkimas į PSD fondą bus geras ir bus iš kur didinti darbo užmokestį?

D.M.: Surinkimas normalus – rezervas būna kasmet. Pavyzdžiui, praėjusiais metais taip pat buvo skirta 30 mln. eurų darbo užmokesčiui didinti. Problema yra ne lėšų surinkime. Bėda ta, kad ne visos įstaigos sutinka didinti slaugytojų darbo užmokestį.

Pernai SAM buvo sudariusi monitoringo grupę, tikrinusią, kaip įstaigose keliamos algos. Deja, tiek SAM, tiek LSSO surinkti duomenys parodė, kad ne visos įstaigos didino slaugytojų darbo užmokestį. Jei ir didino, to dydis stipriai skyrėsi: vienos pakėlė 50, o kitos – vos 10 eurų; kai kurios, kaip minėjau, iš viso nedidino.

Dėl to ir sakome, kad į šakos kolektyvinės sutarties pasirašymą žiūrime žemiškai. Nuostatos yra vienas dalykas, o kaip jų laikomasi – visai kitas.

LPSK: Ačiū už pokalbį.