Jei pastaruoju metu lankėtės Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos būstinėje Vilniuje, tikriausiai sutikote nepažįstamą, bet draugišką komandos naujoką. Jis – mėnesiui į Lietuvą iš Austrijos stažuotis atvykęs Nerijus Soukup. Austrijoje jis aktyviai dalyvauja darbo tarybų ir profesinių sąjungų veikloje, tad „šaltas dušas“, patekus tiesiai į profesinių sąjungų akcijos organizavimą, jo tikrai neišgąsdino.

Beje, dar viena įdomi detalė – Nerijus gimė Lietuvoje, nedideliame Vilkaviškio miestelyje.

***

LPSK: Jau žinome, kad ženkliai prisidedate prie darbo tarybų ir profesinių veiklos Austrijoje. Gal galėtumėte apie tai papasakoti plačiau?

N.S.: Vienoje, Austrijos sostinėje, dirbu švietimo kompanijoje, besispecializuojančioje suaugusiųjų profesiniame perkvalifikavime. Esame socialinės sistemos dalis ir glaudžiai bendradarbiaujame su Darbo birža. Mano darbovietėje veikia darbo taryba ir jau penkerius metus esu jos galva. Šiuo metu tai yra vienintelė mano atsakomybė kompanijoje.

Čia iš viso dirba apie 300 darbuotojų. Kai kompanijoje įsikūrė profesinė sąjunga, jai priklausėme tik penkiese (po dvejų metų narių skaičius pasiekė šimtą, o dabar priklauso virš 70 proc. visų darbuotojų). Tuomet turėjome daug problemų: oficialus darbo laikas buvo sutrumpintas, bet realiai privalėjome  dirbti daugiau – taip pat ir namuose. Žinoma, už tai papildomai nemokėta. Tokia situacija buvo nepriimtina, tad kreipiausi į profesines sąjungas ir jos daug mums padėjo. Greitai suvokiau, kaip svarbu darbuotojams priklausyti profesinei sąjungai.

Toliau – turime šakinę kolektyvinę sutartį ir aš taip pat priklausau pagrindinei derybų komandai. Mūsų užduotis yra kiekvienais metais peržiūrėti šakinę kolektyvinę sutartį ir derėtis dėl naujų aktualių aspektų. Paskutinis iš mano darbų – priklausymas Federaliniam darbo tarybų komitetui, kur sprendžiami klausimai, turintys įtakos ir Austrijos mastu.

 

LPSK: O kaip atsidūrei LPSK komandoje?

N.S.: Tai – mokymosi dalis. Profesinės sąjungos suteikę man progą vienerius metus mokytis profesinių sąjungų mokykloje. Tai yra ypatingas ugdymo tipas, skirtas darbuotojų atstovams. Viena sudėtinių to dalių – stažuotė kurios nors Europos šalies profesinėje sąjungoje.

 

LPSK: Turėjote galimybę pasirinkti iš daug šalių, kodėl apsisprendėte vykti į Lietuvą?

N.S.: Dėl dviejų priežasčių. Pirma, norėjau stažuotis Rytų Europoje – su Vakarų Europos profesinėmis sąjungomis, skirtingai nei su Rytų Europos, kontaktai ir taip labai geri. Mano nuomone, itin svarbu pagerinti Europos profesinių sąjungų ryšius. Jei nebūsime vieningi, niekas nesikeis – turime laikytis bendrų pozicijų. Tikiuosi, kad ši stažuotė prie to taip pat prisidės.

Kitas dalykas – aš gimiau Lietuvoje, Vilkaviškyje. Man pasisekė – per vieną seminarą Austrijoje sutikau Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos generalinę sekretorę Janiną Matuizienę. Pabandžiau su ja kalbėti lietuviškai, o ji mane nustebino atsakydama taisyklinga vokiečių kalba. Tada ir paklausiau, ar būtų galimybė mėnesį stažuotis Lietuvoje. Taip ir atsidūriau čia.

 

LPSK: Smalsu, koks yra austrų darbdavių požiūris į profesines sąjungas?

N.S.: Austrijoje darbdaviai tikrai nemėgsta nei darbo tarybų, nei profesinių sąjungų. Mūsų sistema šiek tiek kitokia: čia darbo tarybos turi palyginti daug teisių ir gali daryti nemažą poveikį bendrovėms ir įstaigoms. Be to, Austrijoje darbo tarybos ir profesinės sąjungos labai glaudžiai bendradarbiauja. Ką tai reiškia? Jei darbo taryba kompanijoje mato, kad įmonėje vyksta blogi dalykai, ji kreipiasi į profesinę sąjungą ir sulaukia stiprios paramos. Sakyčiau, į darbo tarybas ir profesines sąjungas Austrijoje apskritai negalima žvelgti atskirai. Čia stiprus jų bendradarbiavimo tinklas, informacija tarp tos šakos kompanijų keičiamasi itin sparčiai.

 

LPSK: Nors Lietuvoje viešite neilgai, gal jau turėtumėte patarimų mūsų profesinėms sąjungoms?

N.S.: Į tai atsakyti labai sunku. Jūsų istorija ir kultūra kitokia, jūs turite kitokių problemų nei mes Austrijoje. Pavyzdžiui, didelė dalis jaunų žmonių Lietuvoje nemano, kad čia patrauklios darbo sąlygos ir, gavę gerą pasiūlymą, renkasi darbą užsienyje. Austrijoje to nėra – čia žmonės atkeliauja dirbti iš kitų šalių.

Kitas dalykas – dėl sovietinės okupacijos požiūris į profesines sąjungas Lietuvoje – ypač vyresnių žmonių – nėra toks geras. Tuo metu jaunuoliai nėra suinteresuoti priklausyti profesinėms sąjungoms. Vis tik, manau, anksčiau ar vėliau jiems prireiks profesinių sąjungų: pradėjus dirbti ir susidūrus su problemomis, į ką jie dar kreipsis? Profesinės sąjungos turi būti tinkamai pasiruošusios. Jauniems žmonėms jos reikalingos, bet pačios privalo tapti moderniomis ir patraukliomis.

Kitas dalykas – manau, profesinės sąjungos turėtų solidarizuotis ne tik su savo nariais, bet su visais darbuotojais. Negana to – profesinės sąjungos turėtų būti atviros visiems, o ne tik dirbantiesiems. Niekaip nesuprantu, kodėl Lietuvos teisė numato, kad žmogus negali būti profesinės sąjungos nariu, jei neturi darbo. Tai nelogiška. Išeina taip, kad darbo praradimas nukerta socialinius saitus su profesinėmis sąjungomis? Patiriant tokius neigiamus pokyčius gyvenime, profesinės sąjungos kaip tik turėtų tapti ramsčiu ir padėti grįžti į darbo rinką. Pavyzdžiui, mes Austrijoje kaip tik daug dirbame su tais, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių netenka darbo. Austrijoje narystė profesinėje sąjungoje atsieina procentą nuo gaunamo atlyginimo, tačiau, jei prarandi darbą, narystė joje tekainuoja 1,8 euro per mėnesį.

 

LPSK: Ar tokia praktika kaip Austrijoje paplitusi visoje ES? Lietuva yra išimtis?

N.S.: Nežinau kiekvienos Europos šalies situacijos, tačiau Lietuva yra pirmoji, kur su tuo susidūriau. Aš negaliu to suprasti. Juk netekusieji darbo, susiduria su didžiausiomis problemomis ir yra jautriausia darbo rinkos dalis. Taip, darbuotojai susiduria su nemažai problemų, bet jie bent jau turi kokį nors darbą, gauna stabilias pajamas. Nežinau, kaip yra Lietuvoje, bet Austrijoje darbo praradimas sukelia daug streso, bedarbiai dažnai jaučia gėdą. Prieinama net prie to, kad apie darbo praradimą gėdijamasi pasakyti net draugams ir artimiesiems. Dirbdamas esu sutikęs nemažai dėl to stipriai prislėgtų žmonių.

 

LPSK: Priėjome prie paskutinio aspekto – kaip iš šono atrodo darbas Trišalėje taryboje?

N.S.: Mano nuomone, Trišalė taryba yra geras institutas, nors suprantu, kai sakote, kad teoriškai tai atrodo gražiau nei praktiškai. Austrijoje profesinės sąjungos taip pat dirba su socialiniais partneriais – prie derybų stalo sėda tos pačios organizacijos. Čia irgi būtų galima žerti kritikos, bet, manau, socialinė partnerystė daug kuo primena santuoką. Būna gerų, būna blogų laikų, vis tik, jei ateina blogi laikai, nesakai „viską metu“ – bandai kažką taisyti, spręsti problemas. Taigi, siekime pagerinti situaciją – kad ir vienu procentu. Einant šiuo keliu, anksčiau ar vėliau įmanoma viską apsukti.