Portale „Verslo žinios“ pasirodžiusi publikacija „Urėdijų reforma: be emocijų, tik skaičiai“ (2017-04-10) tarsi apibendrino diskusijas apie siūlomą valstybinių miškų ūkio pertvarką. Buvo pateikta ir daug skaičių. Tačiau skaičiai – nebūtinai patikimas rodiklis: jais galima manipuliuoti, pateikiant vienu ar kitu kampu. Esu įsitikinęs, kad siūloma miškų reforma yra vienareikšmiškai nenaudinga, o mūsų šalies miško ūkyje gausu neišnaudotų galimybių.
Lietuva priklauso šalims, kuriose miškų plotai sparčiausiai didėja. Per pastaruosius 25 metus Lietuvos miškų plotai padidėjo apie 235.000 ha, t.y. 12,1%. Vidutinis medynų tūris šiuo metu siekia 251 m³/ha: pagal šį rodiklį mūsų miškai užima dešimtą vietą Europoje ir keturioliktą – pasaulyje. Lietuva priskiriama toms valstybėms, kuriose miškai kertami labai saikingai: šalyje kasmet kertama mažiau nei 1,5% medienos išteklių, vadinasi – beveik dvigubai mažiau nei kasmet užauga medienos. Panašiai ūkininkauja Olandija, Lenkija, Vengrija, Vokietija, Austrija, ar Ispanija. Peršasi mintis, kad su gimtuoju miškų ūkiu tvarkomės sėkmingai.
Valstybinio miško ūkio ekonominį efektyvumą reikėtų vertinti pagal du rodiklius – bendrąsias pajamas bei grąžą valstybei. Pastarąjį rodiklį sudaro visi sumokėti mokesčiai, sukurtos darbo vietos, investicijos į miškų infrastruktūrą, naudojimą visuomenės reikmėms ir kt. Miškų urėdijos vykdo kompleksinę miško ūkio veiklą ir dirba pelningai. Per pastarąjį dešimtmetį urėdijų sumokėti mokesčiai padvigubėjo: miškų urėdijų pajamos siekė 158 mln. Eur per metus, sumokėti mokesčiai – 66 mln. Eur per metus.
Dar vienas diskusijų objektas – dirbančiųjų skaičius. Miškų urėdijose išvis yra 4.000 darbo vietų, o vidutinis darbo užmokestis siekia 755 Eur per mėnesį (specialistų – 909 Eur/mėn., darbininkų – 606 Eur/mėn). Tačiau įvairūs vertinimai atsiranda tuomet, kai ekspertai lygina skirtingas darbuotojų grupes, nenurodydami jų vykdomų funkcijų. Objektyvesnė informacija gaunama lyginant bendrą visų miškininkystėje dirbančių darbuotojų skaičių. Štai Slovakijoje, Danijoje, Lenkijoje, Jungtinėje Karalystėje 1.000 ha miško tenka 7–10 miškininkai, Latvijoje, Čekijos Respublikoje, Olandijoje, Austrijoje, Kroatijoje – 5–6, Lietuvoje, Šveicarijoje, Airijoje, Vokietijoje – 4 darbuotojai.
Tokia patirtis byloja, kad Lietuvos miško ūkyje dirbančiųjų skaičius neatrodo perteklinis. Praktika rodo, kad sumažinus darbuotojų kiekį verslo įmonėse, veiklos efektyvumas dažniausiai taip pat sumažėja. Kur kas mažesnis miškininkystės sektoriuje dirbančiųjų skaičius yra tik ekstensyvios miškininkystės šalyse (Rusija, Argentina, Brazilija, Afrikos valstybės) arba valstybėse, kuriose miškų išteklių struktūra yra labai paprasta (Norvegija, Švedija, Suomija).
Kodėl kitose šalyse įsteigtos centralizuotos valstybinio miško ūkio valdymo įmonės? Vakarų Europos šalyse valstybiniame miško ūkyje gaunamos pajamos yra mažesnės už išlaidas, todėl valstybės dotacijas miško ūkiui lengviau skirstyti per vieną įmonę. Skandinavijos šalyse (ypač jų Šiaurėje) regionai yra išvystyti menkai, o Latvija, centralizuodama valstybinio miško ūkio valdymą, padarė klaidą. Deklaruojamas reformos tikslas – valstybinio miško ūkio veiklos skaidrumo ir efektyvumo didinimas.
Tą ketinama pasiekti centralizuojant miško ūkio valdymą ir sumažinant specialistų skaičių. Mano nuomone, Vyriausybės idėja steigti vieną miškų įmonę, reorganizuojant 42 miškų urėdijas, naudos neduotų.
Portale „Verslo žinios“ pasirodžiusi publikacija „Urėdijų reforma: be emocijų, tik skaičiai“ (2017-04-10) tarsi apibendrino diskusijas apie siūlomą valstybinių miškų ūkio pertvarką. Buvo pateikta ir daug skaičių. Tačiau skaičiai – nebūtinai patikimas rodiklis: jais galima manipuliuoti, pateikiant vienu ar kitu kampu. Esu įsitikinęs, kad siūloma miškų reforma yra vienareikšmiškai nenaudinga, o mūsų šalies miško ūkyje gausu neišnaudotų galimybių.
Lietuva priklauso šalims, kuriose miškų plotai sparčiausiai didėja. Per pastaruosius 25 metus Lietuvos miškų plotai padidėjo apie 235.000 ha, t.y. 12,1%. Vidutinis medynų tūris šiuo metu siekia 251 m³/ha: pagal šį rodiklį mūsų miškai užima dešimtą vietą Europoje ir keturioliktą – pasaulyje. Lietuva priskiriama toms valstybėms, kuriose miškai kertami labai saikingai: šalyje kasmet kertama mažiau nei 1,5% medienos išteklių, vadinasi – beveik dvigubai mažiau nei kasmet užauga medienos. Panašiai ūkininkauja Olandija, Lenkija, Vengrija, Vokietija, Austrija, ar Ispanija. Peršasi mintis, kad su gimtuoju miškų ūkiu tvarkomės sėkmingai.
Valstybinio miško ūkio ekonominį efektyvumą reikėtų vertinti pagal du rodiklius – bendrąsias pajamas bei grąžą valstybei. Pastarąjį rodiklį sudaro visi sumokėti mokesčiai, sukurtos darbo vietos, investicijos į miškų infrastruktūrą, naudojimą visuomenės reikmėms ir kt. Miškų urėdijos vykdo kompleksinę miško ūkio veiklą ir dirba pelningai. Per pastarąjį dešimtmetį urėdijų sumokėti mokesčiai padvigubėjo: miškų urėdijų pajamos siekė 158 mln. Eur per metus, sumokėti mokesčiai – 66 mln. Eur per metus.
Dar vienas diskusijų objektas – dirbančiųjų skaičius. Miškų urėdijose išvis yra 4.000 darbo vietų, o vidutinis darbo užmokestis siekia 755 Eur per mėnesį (specialistų – 909 Eur/mėn., darbininkų – 606 Eur/mėn). Tačiau įvairūs vertinimai atsiranda tuomet, kai ekspertai lygina skirtingas darbuotojų grupes, nenurodydami jų vykdomų funkcijų. Objektyvesnė informacija gaunama lyginant bendrą visų miškininkystėje dirbančių darbuotojų skaičių. Štai Slovakijoje, Danijoje, Lenkijoje, Jungtinėje Karalystėje 1.000 ha miško tenka 7–10 miškininkai, Latvijoje, Čekijos Respublikoje, Olandijoje, Austrijoje, Kroatijoje – 5–6, Lietuvoje, Šveicarijoje, Airijoje, Vokietijoje – 4 darbuotojai.
Tokia patirtis byloja, kad Lietuvos miško ūkyje dirbančiųjų skaičius neatrodo perteklinis. Praktika rodo, kad sumažinus darbuotojų kiekį verslo įmonėse, veiklos efektyvumas dažniausiai taip pat sumažėja. Kur kas mažesnis miškininkystės sektoriuje dirbančiųjų skaičius yra tik ekstensyvios miškininkystės šalyse (Rusija, Argentina, Brazilija, Afrikos valstybės) arba valstybėse, kuriose miškų išteklių struktūra yra labai paprasta (Norvegija, Švedija, Suomija).
Kodėl kitose šalyse įsteigtos centralizuotos valstybinio miško ūkio valdymo įmonės? Vakarų Europos šalyse valstybiniame miško ūkyje gaunamos pajamos yra mažesnės už išlaidas, todėl valstybės dotacijas miško ūkiui lengviau skirstyti per vieną įmonę. Skandinavijos šalyse (ypač jų Šiaurėje) regionai yra išvystyti menkai, o Latvija, centralizuodama valstybinio miško ūkio valdymą, padarė klaidą. Deklaruojamas reformos tikslas – valstybinio miško ūkio veiklos skaidrumo ir efektyvumo didinimas.
Tą ketinama pasiekti centralizuojant miško ūkio valdymą ir sumažinant specialistų skaičių. Mano nuomone, Vyriausybės idėja steigti vieną miškų įmonę, reorganizuojant 42 miškų urėdijas, naudos neduotų.
Dėl monopolistinės įstaigos įkūrimo kils grėsmės: motyvacijos, atsakomybės ir ekonominio efektyvumo paieškų sumažėjimas žemutinėse miško ūkio grandyse, sumažės bendrosios pajamos bei grąža valstybei, susilpnės miškininkystės darbų kontrolė, pablogės miškų išteklių būklė. Be to, konkurencija miškininkystės rinkoje silpnės, padidės šešėlinė ekonomika, blogės apvaliosios medienos gaminių ir kitos produkcijos apskaita, regionuose veikiančios smulkesnės įmonės, teikiančios miško darbų paslaugas miškų urėdijoms gali net bankrutuoti, tikėtini ir mažų bei vidutinių medienos apdirbimo įmonių bankrotai.
Dr. Albinas Tebėra, buvęs ilgametis Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos vadovas
Naujienų portale “VZ.LT” publikuotą straipsnį galite rasti čia.
