G. Binkauskas. Neadekvatus darbo užmokestis. Ar tikrai Lietuvos verslas „čia nei prie ko“?

Originalus dr. Gintaro Binkausko straipsnis publikuotas naujienų portale „Delfi”  2016-08-08.

Dar kovą EBPO paskelbtose išvadose akcentuojama, kad pajamų nelygybė ir skurdo lygis Lietuvoje yra aukšti, pasitenkinimas darbu ir gyvenimo sąlygomis yra žemas, o socialinės paramos efektyvumas nėra pakankamas, kad sumažintų skurdo lygį. Kaip pasekmė – didžiulė emigracija, darbo jėgos trūkumas ir liūdnos perspektyvos ateičiai.

Netolygumai šalių išsivystyme, darbo našume, kapitalo sukaupime ir dar daugelis kitų objektyvių skirtumų gali paaiškinti, kodėl esant laisvam darbo jėgos judėjimui darbo jėga juda ten, kur ji geriau apmokama, kur su ja yra skaitomasi ne tik tuomet, kai atnešamas pareiškimas išeiti iš darbo, bet jau nuo pirmų darbo dienų, kur socialinė politika gali garantuoti orią senatvės pensiją. Tai nejaugi, kaip pas mus jau įprasta dėl viso to – „…kalta tik valdžia ir tik politikai…“, o lietuviškas Verslas čia nei prie ko? Atrodytų net mintis dėl emigracijos, skurdo kaltinti dar ir verslą – šventvagiška. Juk verslas kuria darbo vietas, uždirba visas ar beveik visas biudžeto pajamas, kuria pridėtinę vertę ir didina bendrąjį vidaus produktą (BVP). Štai čia ir galima būtų stabtelėti ir apsižvalgyti.

Kad vis didėjančiais emigracijos tempais įsiveržėme į Europos Sąjungos lyderius jau žinome, kad pensijos ir vidutinis darbo užmokestis mažiausi Baltijos šalyse ir ES (išskyrus Bulgariją ir Rumuniją) taip pat žinome, tačiau ar žinome, kad kartu su verslu kurdami BVP, gauname toli gražu neadekvačius tam sukuriamam BVP atlyginimus? Balandžio mėnesį DELFI portale šią dilemą iškėlęs prof. Boguslovas Gruževskis, lygindamas trijų Baltijos valstybių – Estijos, Latvijos, Lietuvos – ir Lenkijos bendrąjį vidaus produktą ir vidutinius darbo užmokesčius, susilaukė ne tik tūkstančių dirbančiųjų pritarimų, tačiau ir sutartinių bankų atstovų abejonių ir verslo konfederacijų vadų besikartojančio, kaip malda, pamokslavimo apie darbo santykių liberalizavimą, imigracijos suvaržymų panaikinimą ir… visiškai nieko apie darbo užmokesčio didinimą.

Kalbame ne apie minimalią mėnesio algą (MMA), kuri šiandien tampa rinkiminiu beveik kiekvienos politinės partijos burtažodžiu, tūkstančiams „laukiant nesulaukiant“, kada jų darbo užmokestį pasieks MMA. Kalbame apie vidutinį mėnesio atlyginimą. Pirmiausia skaičiai, kurie iškalbingiau nei tūkstančiai analitikų sako, kad Lietuvoje darbuotojai, kurdami bendrąjį vidaus produktą gauna žymiai mažiau nei jų kolegos Latvijoje, Estijoje ir Lenkijoje. Ir jei mūsų vidutinio darbo užmokesčio ir sukuriamo BVP vienam gyventojui proporcijos būtų kaip Estijoje, vidutinis darbo užmokestis (iki mokesčių) turėtų būti 115 eurų per mėnesį didesnis. Padauginus iš 12 mėnesių ir iš 1,3 mln. dirbančiųjų gautume apie 1,7 mlrd. eurų papildomų pajamų, tame tarpe bent 200 mln. eurų papildytų biudžetą ir dar bent 160 mln. eurų varganą Sodrą. Aišku, tai gana grubūs skaičiavimai, daugiau rodantys tendencijas, „kas būtų, jeigu būtų“, tačiau pakankamai akivaizdūs. Pinigų persiskirstymas, kaip ir energijos tvermės dėsnis, yra adekvatūs – jei šių pajamų negavo dirbantieji, jie kažkur liko…

Savaitraštis „Verslo žinios“ paskelbė 1000 didžiausių Lietuvos įmonių sąrašą, kartu džiaugdamasis, kad sąraše esančių įmonių pelnai lyginant su 2014 metais išaugo, o bendrai Lietuvoje net devynios iš dešimties įmonių 2015 metais buvo pelningos.

Geriausiais verslo advokatais Lietuvoje dabar tapo bankų analitikai, nežinau kodėl – ar dėl mados, ar dėl įsitikinimų, ar dėl pusbrolių-pusseserių sindromo. Tačiau patys verslininkai ir ypač didžiųjų įmonių vadovai ir savininkai, kai klausimai paliečia darbo užmokesčio mokėjimą, dažniausia sako, kad jie minimumų nemoka, moka rinkos atlyginimus ir dažnu atveju perkelia kalbą į darbo santykių liberalizavimą.

Norėtųsi pabūti mitų, kuriuos skleidžia verslo advokatai, griovėju. Pirmas mitas, kad Lietuvoje mažesnis oficialus darbo užmokestis todėl, kad čia didesnis šešėlinis verslas. Vieno banko analitikas net pasakė, kad jie banke turi savo skaičiavimo metodiką šešėliui suskaičiuoti ir, jų vertinimu, realus žmonių gaunamas vidutinis darbo užmokestis yra ketvirčiu ar net trečdaliu didesnis (įdomu, ar į tą banką atėjus prašyti paskolos, jie tą šešėlinę dalį įvertina – jei įvertina, rekomenduočiau tą banką visiems šešėlio gerbėjams).

Kodėl tai mitas? Todėl, kad niekada ir niekas dorai nepaaiškino, kodėl Lenkijoje ar Estijoje, o tuo labiau Latvijoje šešėlis mažesnis. Esame ir buvome vienodose sąlygose, su tuo pačiu postsovietiniu mentalitetu, kartu įstojome į ES, tie patys verslininkai ir mokesčių inspektoriai ugdyti tuose pačiuose universitetuose, politinės ir kitokios korupcijos skandalų neišsigina nei viena minėta šalis, todėl sakyti, kad būtent mes čia, Lietuvoje, esame didžiausi šešėlio gerbėjai būtų tam tikra saviplaka, kuri bankų analitikų dažnai susiejama su antruoju mitu: t.y. šešėlis Lietuvoje didelis, nes čia didžiulis darbo jėgos apmokestinimas.

Vieno banko analitikas net lygina Lietuvą su Šveicarija, aiškindamas, kad ten verslininkai sąmoningai moka didesnius atlyginimus, nes kapitalas ten apmokestinamas daugiau. Na, su Šveicarija mums lygintis kol kas dar būtų per anksti ir sugrįžkime prie Baltijos. Lietuvoje standartinis gyventojų pajamų mokestis yra 15 proc., dar 9 proc. išskaičiuojami iš darbuotojo Sodrai – gaunasi 24 proc., darbdavys Lietuvoje papildomai moka 30,98 proc. Sodrai ir 0,2 proc. garantinį mokestį – gaunasi 31,18 proc. (esant standartinėms sąlygoms). Estijoje darbuotojas moka 20 proc. pajamų mokestį, 1,6 proc. mokestį dėl darbo netekimo ir 2 proc. mokestį pensijų fondui – gaunasi 23,6 proc. Darbdavys Estijoje moka 33 proc. mokestį Sodrai ir 0,8 proc. mokestį dėl darbo netekimo – gaunasi 33,8 proc. Latvijoje darbdavys moka 19,9 proc. Sodrai, tačiau darbuotojas – 23 proc. pajamų mokesčio ir dar 8,85 proc. Sodrai). Ne kažin kokie skirtumai, todėl niekaip nesuprantama, kodėl jie pateikiami kaip lemiantys ir dar nuolat eskaluojami.

Tai, kad šie mitai yra tik tam tikrų žmonių išsigalvojimai įrodo ir kiti šalutiniai požymiai. Štai Lietuva užima antrą vietą Europoje kaip palankiausia šalis investicijoms (pagal „Investuok Lietuvoje“ duomenis), o pagal planuojamas sukurti darbo vietas iš tiesioginių užsienio investicijų užima 10-ą vietą pasaulyje (Pasaulyje!), kai Estija 12-ą, Latvija -17-ą, o Lenkija net nepakliūna į geriausių šalių dvidešimtuką (pagal „IBM Global Location Trends 2016“ apžvalgą). „Doing Business“ 2015 metų duomenimis Lietuva pasaulio reitinge 20-a (Estija –16-a, Latvija- 22-a, Lenkija -25-a). Jei užsienio investuotojai tikėtų mūsų mitų skleidėjų pranašystėmis, tikrai neinvestuotų ir tuo labiau nebūtume tokiose aukštose reitingų pozicijose.

Taigi, kai lašas po lašo mitai sklaidosi, įdomi tampa verslininkų pozicija dėl darbo užmokesčio didėjimo. Jei peržvelgtume kiekvieną konkrečią įmonę, turbūt nerastume nei vieno vadovo, kuris sakytų, kad jis moka mažus atlyginimus, tačiau kai kalbama viso verslo, arba bent jau stambiojo verslo lūpomis, pagrindinėmis problemomis tampa darbo kodeksas ir imigracijos sąlygų palengvinimas.

Duodamas interviu „Žinių radijui“ Pramoninkų konfederacijos prezidentas net nematė kitų problemų šalyje, išskyrus šias dvi, net nebandė siūlyti kaip išspręsti problemą, kad jaunimas neišvažiuotų iš Lietuvos. Kaip vieną iš priemonių įvardindamas paramą skurdžioms šeimoms, auginančioms vaikus, davė suprasti, kad pramoninkai mato kaip valstybės (ne verslo!) lėšomis kovoti su pasekmėmis – skurdu ir socialine atskirtimi, tačiau nepateikė nei vieno pasiūlymo ir net neužsiminė, kaip kovoti su skurdo ir socialinės atskirties priežastimis. Labai gaila, tačiau kritikuodamas politinių partijų ekonomines programas, pramonininkų atstovas nepasiūlė priemonių, kaip išvengti vieno miesto ekonomikos augimo sindromo, likusiai Lietuvai skurstant ir nykstant.

Gal per didelis užsiangažuotumas ir spaudimas politikams „prastumti buldozeriu“ Darbo kodeksą nebepaliko nei laiko, nei energijos pagalvoti apie kitus siūlymus? Ir ne su pasekmėmis turėtų kovoti pramonininkai – tam yra valstybė, Sodra, bendruomenės. Verslas ir pramoninkai turi galvoti apie priežasčių panaikinimą – kaip kurti adekvačiai ir oriai apmokamas darbo vietas ne tik Vilniuje ar Klaipėdoje, bet ir mažuose miesteliuose, provincijoje. Gal verta diferencijuoti tiek minimalios mėnesio algos, tiek pajamų ir Sodros mokesčius priklausomai nuo to, kurioje vietoje kuriasi nauja įmonė, gal verta siūlyti keisti pajamų ir kito turto apmokestinimo proporcijas, o neeikvoti visų savo pastangų pritraukti darbo imigrantus iš skurdesnių šalių.
Originalus dr. Gintaro Binkausko straipsnis publikuotas naujienų portale „Delfi”  2016-08-08.