Gruodžio 17 d. Lietuvos Respublikos Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto nariai išklausė mokslininkų grupės pristatymą „Dėl projekto „Lietuvos socialinio modelio, apimančio užimtumo didinimą, darbo santykių reglamentavimo tobulinimą ir socialinio draudimo tvarumą, sukūrimas“ įgyvendinimo eigos“, kuriuo kuriamas naujas Lietuvos socialinis modelis, apimantis ir darbo santykių teisinį reglamentavimą.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovai, kaip naujo socialinio modelio projekto užsakovai, išdėstė planus 2015 metų LR Seimo pavasario sesijai pateikti svarstyti naujai sukonstruotų teisės aktų projektus, kurie nuo kitų metų sausio iki kovo pradžios būtų derinami su partneriais. Detalesnis grafikas bus pateiktas gavus galutinį teisės aktų projektų paketą. Ministerijos atstovai nurodė, kad dalis teisės aktų projektų buvo gauta iki lapkričio 20 d., o likusius tikisi gauti iki metų pabaigos.
Į klausimą, kada LR Trišalė taryboje bus apsvarstytas visas naujo socialinio modelio projektas, ministerijos atstovai atsakė, jog kitų metų vasarį. Įdomiausia tai, kad prof. dr. Tomas Davulis pasiūlė teisės aktų projekto paketo visiškai nesvarstyti Trišalėje taryboje, o teikti tiesiai LR Seimui.
Seimo narys M. Zasčiurinskas atkreipė visų dėmesį į tai, kad Socialinių reikalų ir darbo komitete buvo sutarta, jog 2014 m. lapkričio 15-30 dienomis socialinis modelis bus užbaigtas ir suderintas su komitetu. Dabar jau baigiasi metai, o viso projekto dar nėra, jis pristatomas dalimis, todėl negalima susidaryti bendro vaizdo.
Seimo narys A. Sysas pabrėžė, kad būtina matyti bendrą projekto vaizdą, o ne dalimis ir svarstyti visus naują socialinį modelį sudarančius teisės aktus reikia kartu ir kompleksiškai, o ne po vieną.
Į svarstymą vėlavusi socialinės apsaugos ir darbo ministrė A. Pabedinskienė teigė, kad siekiama, jog teisės aktų projektai dalimis, vienas po kito, būtų teikiami svarstyti 2015 m. Seimo pavasario sesijoje.
Keista, kad paskutiniu metu gausiai pasipylusiuose viešinimo renginiuose klausantis naujo socialinio modelio pristatymo, susidaro įspūdis, jog šis mūsų modelis konstruojamas, vadovaujantis vien tik užsienio valstybių praktika, neatsižvelgiant į mūsų valstybės ir piliečių unikalumą, savitumą, individualius poreikius. Juk kas yra gerai vienoje valstybėje, nebūtinai tiks ir prigis kitoje. Deja, mokslininkai į visus klausimus atsako, kad vienokia ar kitokia praktika yra taikoma tam tikrose valstybėse, ir neįvertina, jog jos formavosi metų metus.
Liūdna, kai darbo teisės korifėjai pamiršta socialinio dialogo esmę ir prasmę, skuba kuo greičiau savo idėjas „prastumti“ kaip konstantą, sukelia į teisės aktų projektus visą egzistuojančią teismų praktiką, tarsi tikėdamiesi, kad toks teisės aktas nereikalaus teismų aiškinimo ir interpretacijos netolimoje ateityje.
Dar liūdniau, kai tokį svarbų, galima sakyti, strateginį ir gigantišką modelį, itin aktualų kiekvienam piliečiui, skubama priimti kuo greičiau, nes panašu, kad „dega“ įgyvendinamas projektas ir reikia pasiekti užsibrėžtus tikslus.
Ar tikrai galima tikėtis, kad keturis socialinio gyvenimo banginius – darbo santykius, užimtumo didinimą, skurdo mažinimą ir naujos socialinio draudimo sistemos sukūrimą – socialiniai partneriai sugebės išnagrinėti ir apsvarstyti per kelis mėnesius? Nejau naiviai manoma, kad mokslininkai pateiks tobulą variantą, kuris tiks visiems? O gal kaip tik siekiama, jog būtų kuo mažiau laiko svarstymams ir analizei?
Kaip ten bebūtų, nereikia pamiršti, kad profesinėms sąjungoms, kaip vienoms iš socialinių partnerių, užgrius didžiulė atsakomybė, ginant darbuotojų teises, ir kuo gausesnės bei stipresnės profesinės sąjungos bus, tuo lengviau bus kurti piliečių dabartį ir ateitį.
Evelina Šilinytė
LPSK teisininkė
