Emocinio išsekimo sindromo (Burnout Syndrome) pasekmė – per dideli darbo krūviai – visiškai emociškai išsekęs darbuotojas. Didžiųjų Vokietijos korporacijų pasaulyje formuojamos įvairios nuomonės. Vieni, vadovaudamiesi medikų, profesinių sąjungų duomenimis ir specializuotų mokslo įstaigų tyrimais, skambina pavojaus varpais bei ieško būdų ir galimybių stabdyti šį marą įstaigose.

 

Yra manančių, jog ši problema per daug eskaluojama, motyvuodami teiginiu, jog ne darbo krūviai didėja, o darbuotojai tampa perdėtai jautrūs. Tebūnie. Kiekvieno valia teisintis savaip. Faktas tas, kad šių dienų darbdavys, kuriam rūpi ne tik pelnas, bet atitinkamas įmonės įvaizdis, visuomenės, bei esamų ir būsimų darbuotojų nuomonė, neleis sau ignoruoti net menkiausių požymių, rodančių, jog darbuotojas įmonėje jaučia įtampą.

 

Nerimo priežastis

 

Neseniai Vokietijos profesinių sąjungų susivienijimas (DGB) apklausė per 1200 įvairių šalies kompanijų ir sferų darbuotojų. Respondentų amžius – ne daugiau 35-erių.

 

40 procentų tyrimo dalyvių prisipažino, kad jų darbo diena seniai peržengia aštuonių darbo valandų ribą: darbui paprastai papildomai skiriamos mažiausiai keturios valandos vakarais ir savaitgaliai.

Iš viso, kas penktas respondentas dirba dešimčia valandų daugiau nei oficialiai nustatyta.

„Problema ta, kad daugelis pradedančiųjų darbuotojų, pasibaigus darbo dienai, „neperjungia“ psichikos ir vis dar sprendžia darbo metu skirtas užduotis ar kilusius nesklandumus, tam skirdami savo laisvalaikį, o tai neigiamai veikia jų psichiką“, – akcentuoja Ingrid Sehrbrock, DGB prezidento pavaduotoja.

 

Jos teigimu, taip gyvena trečdalis apklausos dalyvių. Stresą sukeliantys krūviai, baimė nespėti laiku atlikti paskirtas užduotis – labai dažnas reiškinys. Vertindami situaciją, pusė apklaustųjų respondentų pripažįsta, jog kasmet, per tą patį laiką, jie privalo atlikti vis daugiau užduočių.

 

Todėl posakis, jog „kuo aukštesnis postas, tuo didesnis darbo krūvis“ – realybę atspindi toli gražu ne visuomet. Įvertinus darbo pobūdį, panašias problemas darbuotojai patiria ir išgyvena pačiuose įvairiausiuose organizacijos sluoksniuose.

 

Perdegimų reitingai

 

Žibalo į ugnį pilstelėjo neseniai paskelbti DAX sąrašo kompanijos reitingai, sudaryti „Manager Magazin“ įvertinant darbuotojų skaičių, kurie jau ne tik susidūrė, bet ir patiria emocinio perdegimo sindromą.

 

Pirmąsias, deja, negatyvias pozicijas, užima draudimo kompanija „Allianz“ (per metus, iš  40 tūkstančių darbuotojų, 3400 atvejų, kai žmones emociškai išsekę), Vokietijos bankuose Commerzbank (3200 atvejai iš 44500 dirbančiųjų), o Deutsche Bank (24800 darbuotojų, iš jų – 1900 susiduria su šia problema). Šiek tiek geresnė padėtis koncernuose Volkswagen, Bayer ir Linde.

Apskritai, įvertinus Bundespsychotherapeutenkammer federalinės psichoterapeutų susivienijimo pateiktus duomenis, per pastaruosius septynerius metus, emociniu išsekimu serga penkiolika kartų daugiau dirbančiųjų!

 

Jei 2004 metais 100 žmonių, dėl šios priežasties tekdavo į darbą neiti 0,6 dienos, tai 2011 metais – reikėjo skirti 9 dienas. Darbuotojų sveikata – ne vienintelis negatyvus aspektas. Tokiais atvejais, kompanijos įvertina patirtus finansinius nuostolius, bendra jų suma siektų 27 milijardus eurų per metus!

Pagalbos tarnyba

 

Laikui bėgant ši problema aštrėja. Norint šią negatyvią tendenciją sustabdyti, darbdaviai, kad ir ne taip sparčiai, kaip norėtųsi darbuotojams, bet imasi prevencijos priemonių.

 

Vienos kompanijos jau vykdo sveikatinimo programas, kviečia medikus, kurie įvertina psichologines darbuotojų būsenas, skiria fitneso treniruotes, rengia seminarus, kurių metu darbuotojai sužino kaip išvengti streso ar kaip elgtis patekus į tokią situaciją. Kiti siūlo naudotis psichologo konsultacijomis „karštomis linijomis“ ar apklausia darbuotojus dėl jų sveikatos būklės.

Stabili kolegos ar darbuotojo psichinė būsena darbo vietoje – ne tik jo paties reikalas. Tai patvirtina Vokietijos menedžerių susivienijimo (Deutscher Führungskräfteverband (ULA) atliktas tyrimas, kuriuo teigiama, jog vadovai dažnai „persistengia“ skirdami užduotis neįvertinę darbuotojo darbo krūvio.

 

Be to, kol kas vadovai nemano, jog emocinis išsekimas – rimta problema, neišmano, kaip ją pažinti, kad galėtų laiku imtis reikiamų priemonių.

 

 

Šaltinis: Doice Welle