LŠPS tarptautinė sekretorė Tatjana Babrauskienė, kaip mokytojų atstovė ir ETUCE ekspertė, Danijos švietimo ministerijos buvo pakviesta skaityti pranešimą apie mokytojų profesinio rengimo situaciją Europoje, pagrindinį dėmesį skiriant mokytojų kompetencijų plėtrai, siekiant, kad jie galėtų remti naujoviškų gebėjimų vystymą.
Nors apimti ir apžvelgti visos Europos situaciją dėl mokytojų rengimo ir kvalifikacijų tobulinimo yra be galo sudėtinga, visgi yra pastebimos labai aiškios bendros tendencijos, ir, kaip tai nebūtų paradoksalu, mokytojų rengimas išlieka pats konservatyviausias dalykas, nepaisant globalizacijos, darbo organizavimo ir technologijų pokyčių, nepaisant naujos vystymosi politikos, įskaitant perėjimą prie mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančių technologijų ekonomikos ir net nepaisant tarptautinės finansinės krizės ir recesijos visoje Europoje.
Lietuvoje, kaip ir kitose valstybėse jau ilgą laiką verda diskusijos dėl mokytojų kvalifikacijų tobulinimo ir jų kompetencijų atnaujinimo, tačiau taip ir trypčiojama vietoje, nes akivaizdu, jog visos garsios koncepcijos ir strategijos yra nukreiptos tik į paviršutinius kosmetinius pokyčius, o ne į rimtą reformą, kuri pareikalautų ir didelių investicijų.
Profesinės sąjungos dažnai yra kaltinamos, kad jos priešinasi pokyčiams ir naujovėms, tačiau tai tikrai netiesa. Būtent profesinės sąjungos nuolat kritikuoja sustabarėjusias ir nelanksčias mokytojų rengimo programas, reikalauja sukurti aukštos kokybės profesinio tobulinimo modelį, pereiti prie glaudesnio mokytojus rengiančių įstaigų ir mokyklų bendradarbiavimo, nes pernelyg dažnai mokytojų rengėjai negali suteikti kokybiško praktinio mokymo, o darbą pradėjęs mokytojas stažuotojas gali būti net ignoruojamas mokyklos aplinkoje. Tai ne dėl to, kad patyrę mokytojai yra sąmoningai žiaurus, bet todėl, kad jie yra neįtikėtinai užsiėmę.
Pašauktuoju ar ypač geru specialistu šiaip sau netampama – tai ilgas kelias, todėl reiktų kalbėti apie sistemos visumą. Kaip nustatomas mokytojų poreikis ir reikalavimai profesijai, ar yra ir veiksmingai veikia Vyriausybės mokytojų pritraukimo, įdarbinimo ir išlaikymo darbe politika? Pagaliau, kokių kompetencijų reikia 21 amžiaus mokytojui ir kaip užtikrinama, kad jis jas įgyja? Ar tikrai, atsižvelgiant į mokymosi visą gyvenimą koncepciją, šiame greitai besikeičiančiame pasaulyje mokytojų rengimas ir tobulinimasis yra darnus vientisas procesas, apimantis pirminį mokytojų rengimą (griežtai laikantis praktinio aspekto), įvadinę programą ir nuolatinį profesinį tobulinimąsi?
2009 m. lapkričio 26 d. ES Tarybos išvadose (2009/C 302/04) dėl mokytojų ir mokyklų vadovų profesinio tobulinimosi pabrėžiama, kad svarbu skatinti geros kvalifikacijos ir motyvuotus žmones rinktis mokytojo profesiją bei juos išlaikyti šioje srityje, nustatyti, kokių gebėjimų turi turėti mokytojai, kad galėtų patenkinti kintančius visuomenės poreikius, sudaryti sąlygas remti mokytojus jų pirminio rengimo metu bei jiems keliant kvalifikaciją ir skatinti profesinės patirties kitose srityse turinčius asmenis imtis mokymo ir specialistų rengimo veiklos.
Dabar yra tinkamas momentas paklausti, kas yra nuveikta? Ar žinom tiksliai, ko norim, kokios turi būti 6 mln. Europos mokytojų žinios, kokie įgūdžiai ir požiūriai yra svarbiausi? Galų gale, visi sutinka, kad mokytojų mokymo, jų profesinio rengimo kokybė turi tiesioginį poveikį besimokančiųjų pasiekimų lygiui ir įtaką visos šalies ateičiai. Todėl svarbu, kad mokytojų rengimo sistema skatintų visus mokytojus plėtoti žinias ir įgūdžius, kurių jiems reikia, ir kad visos savo karjeros metu jie nuolat turėtų prieigą prie šios paramos.
Švietimo politikos formuotojų ir mokytojus rengiančių mokymo įstaigų problema yra ta, kad jos visos orientuotos ne į kokybę, o tik į lygybę. Filosofija, kuria remiasi valstybės – švietimas yra geras tada, kada mes suteikiame visiems vaikams lygias galimybes. Kiekvienas sutiktų su šiuo kilniu siekiu. Tačiau, suteikti lygias galimybes reikia ne tik neturtingiesiems ir labiausiai socialiai nuskriaustiems, bet ir gabiems bei talentingiems vaikams, užtikrinant, kad jų aukštesni poreikiai taip pat būtų tenkinami.
Todėl reikia sustiprinti novatorišką mokytojų mąstymą ir sugebėjimą diferencijuoti mokymą pagal įvairius mokinių poreikius. Kiekviena klasė yra unikali, todėl kiekvienai klasei reikia kitokio priėjimo ir mokymo stiliaus. Tai apima mokytojų gebėjimą nuolat tobulintis, kurti tinkamą bei ypatingą mokymosi aplinką, skatinti mokinius išbandyti naujas praktikas, naudoti IRT, kaip pedagoginę priemonę.
Oficialiai Europos valstybės pripažįsta, kad gera mokymo kokybė ir gebėjimas įkvėpti mokinius siekti geriausių rezultatų gali turėti ilgalaikės teigiamos įtakos jaunų žmonių ateičiai ir šalių vystymuisi. Todėl itin svarbu ne tik užtikrinti, kad būtų įdarbinami aukščiausios kvalifikacijos ir skirtoms užduotims atlikti tinkami mokytojai ir mokyklų vadovai, bet ir suteikti aukščiausio lygio pirminio rengimo bei nuolatinio profesinio tobulinimosi galimybes visų lygių mokymo personalui. Tai savo ruožtu padės stiprinti šios profesijos statusą ir patrauklumą.
Kalbant apie mokytojų profesijos patrauklumą ir mokymo kokybę, profesinės sąjungos mano, kad tai priklauso ir nuo tinkamo finansavimo bei gerų darbo sąlygų. 2008 metais ETUCE paskelbė politinį dokumentą dėl mokytojų rengimo Europoje. Jame atkreipiamas dėmesys, kad kai kuriose šalyse mokytojai dirba labai sunkiomis sąlygomis, pvz. jų faktinis darbo laikas per savaitę gerokai viršija normą, kurią nustato teisės aktai, arba žemas atlyginimų lygis verčia mokytojus imtis antrojo darbo, arba kai pagal įstatymą kontaktinių valandų skaičius yra nustatytas toks didelis, kad jis palieka mažai laiko kitų svarbių užduočių vykdymui, pavyzdžiui, pasirengimui, vertinimui ir tt. Tai, be abejo, trukdo pritraukti į profesiją geriausius, o tuo labiau juos ilgiau išlaikyt darbe.
Apmaudu, kad ES lygmenyje Europos Tarybos išvadoms dėl mokytojų profesinio tobulinimo pritariančios valstybės, tame tarpe ir Lietuva, nacionaliniame lygmenyje neužtikrina, kad mokytojų rengimo programos, kurios yra svarbūs veiksniai tiek rengiant mokytojus ir mokyklų vadovus atlikti savo pareigas, tiek užtikrinant mokytojų ir mokyklų vadovų nuolatinį profesinį tobulinimąsi, būtų kokybiškos, atitiktų šiuolaikinius poreikius ir būtų grindžiamos gera patikimų akademinių tyrimų bei išsamios praktinės patirties pusiausvyra. Labai dažnai pirminis mokytojų rengimas, parama karjeros pradžioje ir tęstinis profesinis mokymas nelaikomi nuoseklia visuma, o sudaro atskiras, nesusijusias tarpusavyje dalis. Šiuo metu Lietuvoje rengiama Pedagogų kvalifikacijos tobulinimo koncepcija, apimanti tik vieną – tęstinio profesinio mokymo sritį – puikiausia to iliustracija.
Profesinė sąjunga visiškai pritaria ES Europos tarybos rekomendacijai, kad atsižvelgiant į didėjančius mokytojams keliamus reikalavimus ir vis sudėtingesnius jų atliekamus vaidmenis, susijusius ir su sparčiai ateinančiom naujovėm, mokytojams reikia užtikrinti veiksmingas asmeninės ir profesinės paramos galimybes jų karjeros metu ir tinkamas darbo sąlygas, įskaitant gerą atlyginimą ir tai reikia padaryti nedelsiant. Tenka tik apgailestauti, kad mokytojų pritraukimas, rengimas ir tobulinimas ne visose ES šalyse yra prioritetinė sritis. Nuo to, ar sugebės valstybės narės nacionaliniame lygmenyje užtikrinti galimybes tiek būsimiems, tiek jau dirbantiems mokytojams kokybiškai plėsti žinias, gebėjimus ir asmenines nuostatas – priklausys ir visų mūsų bendra ateitis.
PASTABA
Nuo 2012 sausio 1 d. pirmininkaujanti Danija tęsia ketvirtojo ES Tarybai pirmininkaujančių valstybių trejeto veiklą, kurią 2011 m. liepos 1 d. pradėjo tuo metu pirmininkavusi Lenkija, o užbaigs nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2012 gruodžio 31 d. pirmininkausiantis Kipras.
LŠPS infromacija
