Sausio pabaigoje grįžusi iš derybų Briuselyje Lietuvos prezidentė staiga pareiškė, kad šalyje daug jaunų žmonių neturi darbo. Pagaliau ji suprato, jog šalies jaunimui reikia padėti (nors jau trejus metus jaunimo nedarbas yra perkopęs per 30 proc. pagal „Eurostat“ statistiką), o gal tiesiog kas nors iš Briuselio klerkų pašnabždėjo, kad Lietuva yra tarp „pirmūnų“ ir tai nelabai gražiai atrodo. Taigi, grįžusi į Lietuvą ji nusprendė, jog reikia spręsti šią problemą ir socialinės apsaugos ir darbo ministrui pavedė organizuoti darbo grupę, kaip šią problemą spręsti. Reikia tikėtis, kad ta darbo grupė nuspręs ką nors naujo, o ne tik kalbės apie tai, jog jaunimas pats turi kurtis darbo vietas ar savo verslus.
Keista, kad Lietuvos prezidentei niekas taip ir nepasakė, kad štai jaunimas neturi darbo. Nors yra atlikta nemažai tyrimų ar rašyta straipsnių. Ir prezidentės komandoje turi būti patarėjų jaunimo klausimais, bet kažkaip niekas taip jai ir nepasakė, o gal nedrįso pasakyti. Tai ko verti tie patarėjai, ko verti tie, kas atsakingi už jaunimo politiką ar jaunimo įdarbinimą (pvz., Lietuvos darbo birža su prie biržos veikiančiais jaunimo įdarbinimo centrais). Valdininkai tik paskėsčios rankomis – deja, mes čia nieko negalim padaryti, juk jaunimas šiuo metu tingus ir nenori dirbti.
Tokių tinginių mažai, jie nori dirbti, tik ne tokiomis sąlygomis ir ne už minimalų uždarbį, už kurį išgyventi neįmanoma be tėvų ar senelių pagalbos. Sumokėję tūkstančius litų už mokslus ir gavę aukštojo mokslo diplomus ar įgiję specialybę, jie nenori eiti dirbti už grašius, nes jiems reikia mokėti paskolas bankams. O negalėdami išsimokėti, dauguma išvyko į užsienį toliau mokytis ar dirbti, ir nebūtinai pagal specialybę, nes netgi juodadarbiai ten gauna daugiau, nei pagal specialybę dirbantys Lietuvoje.
Kelis metus iš eilės Lietuvos valdininkai įgyvendino emigracijos stabdymo programą, kuriai finansuoti skyrė milijonus. Tačiau kaip jaunimui įrodyti, kad šie nevažiuotų į užsienius, neieškotų laimės ir geresnio atlyginimo. Daugelyje lietuvių telkinių pasirodydavo valdininkų ir ne po vieną, o grupėmis, kur išeivijoje gyvenantys lietuviai buvo skatinami grįžti, o Lietuvoje esantys raginami neskubėti išvykti. Tačiau Lietuvoje nei ekonominei, nei socialinei padėčiai negerėjant buvo naivu tikėtis, kad be darbo sėdintys žmonės ir toliau lauks dangiškos išmaldos. Netgi tie priviliotieji, kurie nusprendė grįžti į Lietuvą, daugelis čia pats apsisukdavo ir vėl išvykdavo. Likusiųjų „sugrįžėlių“ nėra taip jau ir daug.
Visgi valdžia taip ir nesuprato, kad reikia ne emigraciją stabdyti, bet kurti gerovę Lietuvoje, kurti darbo vietas, o ypač jauniems žmonėms, nes būtent jaunesni daugiausia vyksta į užsienį. Kas jiems belieka, jei naujų darbo vietų maža, o geresnes užima savi (juk švogerių kraštas esame), į valdininkų sluoksnį neprasibrausi. Už darbą moka mažai, dar tyčiojasi, kitąkart vėluoja atlyginimai, o kai kada išvis nesumokami. Jei darbdaviui nepatiko, tuoj išmes pro duris, nors įstatymiškai esame „apsaugoti“ nuo tokios darbdavių nuotaikų kaitos. Pabandyk pokalbio dėl darbo metu užsiminti, kad nori gero atlyginimo, ir iškart suprasi, jog apie tai derėtis nė neverta.
Čia ne Amerika, kur baigdamas vienus ar kitus mokslus žinai, kad gali pretenduoti į tokį ar anokį atlyginimą. Lietuvoje gi konkurencija neegzistuoja. Darbdaviai verkia, kad nėra gerų darbuotojų, kad valstybė jų neparuošia ir kad dėl ekonominių sunkumų negali mokėti daugiau nei valstybės nustatytas minimumas, kas yra žemiau skurdo ribos. Bet patys prisidėti prie darbuotojų ruošimo taip pat neskuba. Atrodo, imk, investuok į jauną žmogų, išmokyk jį. Bet tuoj pat pasigirsta, kad aš štai išmokiau, o jis pabėgo pas konkurentą. Matyt, jis daugiau sumokėjo. Tai kodėl gi tu negali tiek mokėti?
Dar labiau, užuot galvoję apie darbo vietas, valdininkai nedarbo problemą pasiryžo spręsti kovodami su bedarbiais. Jaunuoliai pavargo varstyti darbo biržos duris bergždžiai ieškodami darbo, jie nesitiki gauti teigiamo atsakymo ar sulaukti pokalbio dėl darbo. Pasikeitė ir darbdavių požiūris, anksčiau bent parašydavo – ačiū, netinkamas ar suradom kitą kandidatą, dabar gi jau nė nesiteikiama atsakyti. Darbo biržose kuriami trijų mėnesių įdarbinimo planai naudos taip pat neduoda, nes gali motyvuoti žmogų ieškoti darbo ar eiti į papildomus kursus, tačiau jei mėnesių mėnesius negali to darbo rasti, dingsta ir motyvacija. Jaunas žmogus nusivilia ir renkasi užsienį kaip geriausią alternatyvą. Kiti gi, kaip valdininkai teigia, tampa „tingiais“, nes nėra reikalo švaistyti energijos ir laiko šimtų betikslių savo gyvenimo aprašymų siuntinėjimui. Jei pasiseks, galbūt gaus darbą keliems mėnesiams ar pusmečiui, nes ilgalaikių sutarčių su jaunimu niekas nenori sudaryti, geriau atleisti pasibaigus bandomajam laikotarpiui ir ieškoti „kito durnelio“, norinčio dirbti už saują skatikų. O apie bedarbio pašalpą nė neverta kalbėti – ją gauna tik keli procentai jaunimo.
Europos Sąjunga stipriai senėja. Bijant, kad neužteks pinigų pensijoms mokėti, Lietuvoje vykdoma pensinio amžiaus reforma – šiuo metu taikomasi į 65 metų amžių. Taigi, jei pensininkai ilgiau užsibus darbo vietose (o tokių nedaug dirbančių, bet gerose vietose dirbančių ir gerai uždirbančių yra daug), jaunimui dar sumažėja galimybių įsidarbinti, ką jau kalbėti apie jų karjeros galimybes.
Aišku, kai kurie jų savo talento ar gerų pažįstamų dėka sugebės prasimušti, bet daugumai tenka praeiti kryžiaus kelius bent kiek padoresniam darbui gauti.
Kęstutis ŠALAVĖJUS
AMERIKOS LIETUVIS
