Vis dėlto vidurinės klasės samprata įvairiose šalyse skiriasi. Sakykim, Indijos miestuose vidurinei klasei gali priklausyti šeima, gyvenanti jai nuosavybės teise priklausančiame būste, ir nereikia nė sakyti, kad vargu ar tai bus koks nors inkilą labiau primenantis butelis. Jungtinėse Amerikos Valstijose vidurinei klasei priskiriami ir daugiau uždirbantys darbininkai, vadinamosios „mėlynosios apykaklės“, nors paprastai vidurinės klasės atstovas turėtų dėvėti baltą apykaklę – tai aliuzija į protinį darbą.
Europietiškas terminas
Jungtinėje Karalystėje vidurinei klasei tradiciškai priskiriami gyventojai, turintys gerą išsilavinimą, gyvenantys paveldėtame name. Už asmeniškai uždirbtas lėšas pirktas būstas „kvepia“ staigiu praturtėjimu, kuris gali būti visai legalus, tačiau vidurinė klasė, britų supratimu, privalo turėti „įsisenėjusią“ stabilią pasiturimą padėtį – nuosavybė turi būti uždirbta mažiausiai prieš tris kartas, ypač jei kalbama apie prekybą. Žinoma, būtų sunku to reikalauti iš tokių naujai save kuriančių šalių, kurioms priklauso ir Lietuva.
Anglai dar įvardija ir aukštesniąją vidurinę klasę, kuriai priklauso žemvaldžiai, aukštas pareigas bendrovių valdybose užimantys asmenys bei aristokratai – kitaip sakant, tie, kurių gerovė ne visiškai priklauso nuo to, ar jie dirba samdomą, tegul ir gerai mokamą, darbą ar ne.
Beje, Anglijoje kilmė, išsilavinimas ir vertybės turi kur kas didesnę reikšmę nei kitur – vidurinės klasės atstovo pajamos gali būti net mažesnės nei kokio nors puikiai mokamo darbininko, tačiau tai jo iš vidurinės klasės „neišmeta“ ir darbininko į ją neįtraukia.
Kita vertus, didesnes vidurinės klasės pajamas lemia jos atstovų pasirenkamos profesijos, kurios remiasi puoselėjamomis vertybėmis – kaip jau minėta, geresnio išsilavinimo siekiu. Tendencija, kai mūsų abiturientai stengiasi bet kokia kaina įgyti bet kokios vertės aukštąjį išsilavinimą, galėtų liudyti panašias vertybes, tačiau geras išsilavinimas Lietuvoje visiškai negarantuoja gerų pajamų.
Beje, teoretikai pabrėžia, kad viešojoje erdvėje vartojamas terminas „vidurinė klasė“ net ir Vakaruose ne visuomet sutampa su ekonomistų terminais.
Uždirbti turėjo protėviai?
Terminas „vidurinė klasė“ turi ilgą istoriją. Pirmąkart jis buvo pavartotas norint įvardyti klasę, kuri nepriklauso aristokratijai, tačiau nėra ir valstietija – taip buvo įvardijami apsukresni žmonės, kurie kraustėsi į miestus ir savo galva susikūrė tam tikrą gerovę.
Šiuolaikinis sociologinis vidurinės klasės apibrėžimas, kaip manoma, gimė 1911 metais. Jį apibūdino Didžiosios Britanijos statistikas T. Stivensonas, kaip jau minėta, šiuo žodžiu įvardijęs tuos žmones, kurie nėra nei darbininkijos atstovai, nei aristokratai – aukštos kvalifikacijos tarnautojai, vadybininkai. Vėliau vidurinė klasė pasipildė gerai mokamu darbininkijos elitu.
Nuo to, kiek žmonių priskiriama vidurinei klasei, priklauso jos gausumas – sveikas protas sakytų, kad vidurinės klasės atstovų visuomenėje turėtų būti daugiausia, suvargėlių ir milijonierių – mažuma. Paprastai vidurinei klasei priskiriama iki trijų ketvirtadalių visuomenės. Daugelyje Vakarų Europos valstybių ekonomikos stuburas toks ir yra.
Taigi apibendrinant galima sakyti, kad, be pajamų, vidurinę klasę iš kitų skiria neblogas išsilavinimas, švarus ir saugus darbas, gyvenimo būdas, numatantis kultūrinius poreikius ir t. t.
Beje, marksistai, rašydami apie vidurinę klasę, mąstė panašiai – jų nuomone, tai žmonės, kuriems priklauso gamybos priemonės. O darbininkai neturi nieko, išskyrus „savo grandines“. Žinoma, nuo tų laikų pasaulis pasikeitė, darbininkų klasei gyventi tapo lygiai taip pat saugu kaip ir kitoms socialinėms grupėms – Europoje jau seniai nebėra taip, kad netekęs darbo ar sveikatos su šeima mirtum iš bado.
Vis dėlto pagrindinis kriterijus ir toliau lieka išsilavinimas, gerai mokamas darbas ir nepriklausomos pajamos – neišleidžiantis visko iki paskutinio skatiko žmogus turi santaupų, kurias gali investuoti ir kitaip gausinti.
Nuo algos iki algos
Didžiosios Britanijos žurnalas „The Economist“ 2009 metais paskelbė, kad vidurinei klasei priklauso pusė Žemės gyventojų – tiek, šio žurnalo ekspertų nuomone, žmonių negyvena „iš rankos į burną“ (taip anglai vadina gyvenimo būdą, kai viskas, kas uždirbama, iki trupinio pravalgoma). Lietuvoje dažniau sakoma „nuo algos iki algos“, ir toks posakis mūsų algų visiškai nepuošia.
Beje, šiuo metu viso pasaulio sociologai apie priklausomybę vienam ar kitam socialiniam sluoksniui yra labiau linkę spręsti pagal tai, kokiai klasei žmogus pats save priskiria. Lietuvoje tai – itin aktualu, nes turime nemažai ekonomikos, pasitraukusios į šešėlį.
Vis dėlto ir mūsų šalyje pajamos neturėtų būti pagrindinis kriterijus – svarbu ir kultūrinė tradicija, lemianti laisvo žmogaus laikyseną. Vien iš samdomo darbo gyvenantis žmogus, neturintis jokių santaupų, yra smarkiai pažeidžiamas – tai palieka atspaudą ir jam, ir jo vaikams, juo labiau kad mūsų socialinės pagalbos sistema yra labai skurdi. Sociologų teigimu, laisvi, išsilavinę, pakankamai uždirbantys žmonės – socialinis visuomenės potencialas, vedantis ją į priekį.
Vidurinės klasės formavimasis ir prieškario laikais Lietuvoje nebuvo rožėmis klotas – daugumą gyventojų sudarė valstiečiai, priklausomi nuo nelabai našių žemių derlingumo. Vidurine klase buvo laikomi inteligentai, valstybės tarnautojai, pasiturintys valstiečiai.
Sovietų ir vokiečių okupacijos šio sluoksnio atstovus metodiškai išnaikino, nepriklausomybę lydėjusios ekonomikos reformos leido neproporcingai dideliems turtams susitelkti labai nedaugelio žmonių rankose. Beje, šiuos asmenis galima vadinti įvairiai, bet tik ne vidurine ar aukštesniąja klase.
Mūsų ekonomika pasuko keliu, kurio kone vienintelis ramstis – pigi, beteisė darbo jėga. Kitaip sakant, didelė dalis verslų klesti ne dėl sukuriamos pridėtinės vertės, o dėl pigiai apmokamo darbo – padėtį dar labiau blogino didelis samdomo darbo apmokestinimas. Žinoma, ilgainiui atlyginimai pamažu kils, tačiau vidurinės klasės tai savaime nepagimdys.
Teodora Rašimaitė,
