Gąsdina klestėjimu
Premjeras Andrius Kubilius neseniai tautiečius išgąsdino, kad Lietuvą tuoj persmelks žaibiškas ekonomikos atsigavimas, tad reikia tam pasirengti.
Dar praėjusią savaitę jis demonstravo pavydėtiną optimizmą. „Mes matome perspektyvas, kad ekonomika gali atsigauti gana sparčiai. Tai gali lemti visų norą atsipalaiduoti ir pradėti išlaidauti“, – kalbėjo premjeras.
Deja, apklausų duomenimis, 57 proc. gyventojų metų pradžioje tvirtino, kad ekonominė padėtis nuosekliai blogėja, vos 7 proc. – kad ji gerėja. Tad tiems, kas dar nesuka galvos dėl to, kam skirti paskutinius pinigus – maistui ar mokesčiams už būstą, Lietuvos situaciją gali nušviesti ir statistikos informacija.
Algos nedidėjo
Vidutinis atlyginimas į rankas Lietuvoje 2010-aisiais ūgtelėjo vos keliais šimtais litų – nuo 1583 iki 1649 litų, arba 4 proc. Tiesa, atsižvelgiant į Europos statistikos agentūros “Eurostat” pateikiamus duomenis, atlyginimai padidėjo tik dėl to, kad žmonės daugiau dirba.
Nes valandinis atlyginimas 2010-ųjų pabaigoje pakilo vos 0,5 proc., palyginti su 2009-ųjų pabaiga – pagal šį rodiklį Lietuva atsidūrė ES valstybių sąrašo pabaigoje. Vien Europos valandinio atlyginimo vidurkis siekė 2 proc., o kai kur, pavyzdžiui, Bulgarijoje, jis augo net iki 7,6 proc, lietuvių pamėgtoje Didžiojoje Britanijoje – 3,6, kaimyninėje Estijoje – 1,4 proc. Net Portugalijoje, kuri susidūrė su sunkumais ir prašo ES paramos ekonomikai gelbėti, valandiniai atlyginimai kilo net 4,2 proc.
Nedarbas pagražintas
Nors Lietuvos darbo biržos pateikiami „retušuoti“ nedarbo rodikliai gana optimistiniai (nedarbas siekia vos 13,4 proc.), „Eurostat“ pateikia kitokį žvilgsnį: metų pradžioje Lietuvą pagal tragiškus nedarbo rodiklius lenkė tik Ispanija (20,5 proc.), mūsų šalyje nedarbas siekė 17,4 proc. Nepaisant to, metinė infliacija kovą buvo net 3,8 proc. – žmonėms, kurių pajamos nedidėjo, tai reiškė, kad jie gali nusipirkti 4 proc. mažiau prekių.
Tai dar būtų pakenčiama, bet labiausiai per metus brango būtiniausios prekės, t. y. tai, kam žmonės išleidžia daugiausia: maistas (8,9 proc.), komunalinės paslaugos (6,5 proc.) ir transportas (8,7 proc.). Vis dėlto kai kurie buvo priversti atsisakyti automobilių, mat litras dyzelino per metus pabrango apie 30 centų, benzino – 60.
Įperkame mažiausiai
Beprotiškai augant šilumos, kuro, maisto kainoms, ne tik „padidėjęs“ lietuvių darbo užmokestis, bet ir tai, ką už jį galima buvo nusipirkti, atrodė apverktinai Europos kontekste.
Pavyzdžiui, šiuo metu statistinį vidutinį atlyginimą uždirbantis vokietis savo šalyje už vidutinį atlyginimą gali nusipirkti apie 1790 litrų E95 markės benzino (net kai jis kainuoja 5,3 lito). Tuo tarpu lietuvis Lietuvoje išgali įsigyti vos 345 litrus. Suomis per mėnesį galėtų ne tik įsipilti net 1870 litrų benzino, bet už tą patį atlyginimą savo šalies parduotuvėse nusipirkti 1490 litrų aliejaus, 3420 litrų pieno, 3236 pakelius sviesto, 3521 kilogramą cukraus.
Tuo tarpu statistinis lietuvis už savo atlyginimą Lietuvoje aliejaus įsigytų tik 181 litrą, sviesto – vos 350 pakelių, pieno – 570 litrų arba 480 kilogramų cukraus. Nors kaimyninėse Europos valstybėse, pavyzdžiui, Lenkijoje ar Estijoje, atlyginimai lietuviškus lenkia tik trečdaliu, jų perkamoji galia, vertinant skirtingus produktus ar paslaugas, skiriasi 1,5-2 kartus.
Nors valdžios atstovai džiaugiasi gerėjančiais ekonominiais rodikliais, net ir finansų analitikai šiemet pataria būti santūresniems: jie prognozuoja, kad ekonomika augs apie 3,6 proc., kai, pavyzdžiui, Estijoje – apie 5 proc.
Nepriklausomi, bet nelaisvi
Aušra MALDEIKIENĖ – ekonomistė:
Ar krizė baigiasi, ar ne, ekonomistai skaičiuoja pagal tai, ar du ketvirčius iš eilės BVP ne krinta, o kyla. Jei kilo – krizė, ekonomistų požiūriu, baigiasi. Mūsų žmonės painioja ekonomikos modelį, kurį pasirinko šita valdžia, su ekonomikos krize. Juk kai žmonės eina pas gydytoją, jie pasižiūri, ar šis ką nors nutuokia apie gydymą, kai eina ieškoti vaikui mokytojo, juk gatvėje neprašo bet kurio „bomžo“, kad jis pamokytų. Bet kai lietuvis renka Seimą – kuo kvailesnį išrenka, tuo linksmiau. O kalbėti nėra ko – kai žmogus vidutiniškai gauna 1,5 tūkst. litų, už šiuos pinigus negali gyvenime apsirūpinti net elementariausiais dalykais, o ką jau kalbėti, kad nuėjęs į banką tu tikrai negausi paskolos būstui. Kur tada gyventi? Tad jų ekonomikos modelis neturi nieko bendro su rinkos ekonomika. Jie nesuvokia esmės: dar XVIII amžiaus pabaigoje buvo aiškinama, kad visi daiktai, taip pat darbo jėga, turi kainą. O atlyginimas turi užtikrinti tai, kad žmogus būtų pavalgęs, galėtų vaikui nupirkti batukus. Mes esame žmonės. Net ir uždirbdamas minimalią algą, žmogus per mėnesį kartą privalo turėti galimybę nueiti į kiną. O jis negali net pavalgyti. Tai apie ką mes čia šnekame? Kad suomiai turi dešimt kartų daugiau, tai dar nereiškia, kad jie 10 kartų daugiau dirba.
Lietuvos žmonės gyvena pertekliuje
Kęstutis GLAVECKAS – Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas:
– Infliacija Lietuvoje auga, ypač brangsta maistas, komunalinės paslaugos. Atlyginimai šių procesų nepaveja, ir taip maža perkamoji galia krinta, tad žmonės skursta. Kada tai baigsis?
– Dėl infliacijos – nėra taip blogai. O dėl perkamosios galios – neskaičiavau, bet manau, kad mūsų perkamosios galios indeksas yra kur kas didesnis nei Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje ar Ispanijoje. Santykinai pas mus yra pigiau. O atlyginimas priklauso ne nuo to, kiek valstybė nori duoti, bet kiek ekonomika uždirba. Geriau dirbi – daugiau gauni, blogiau – mažiau. Bet negalima lyginti Lietuvos atlyginimų su Švedijos ar Vokietijos.
– Sakote, mūsų perkamoji galia didesnė. Bet kaip paaiškinti, kad atlyginimai Suomijoje ar Švedijoje didesni 5-6 kartus, o pavyzdžiui, maisto ar kuro kainos – tokios pačios?
– Taip negalima lyginti. Jūs imate atskirą grupę. Palyginkite ir kitas paslaugas – kiek kainuoja apsikirpti, kiek kainuoja taksi. Tada paaiškės. Aišku, pragyvenimo lygis aukštesnis. Bet jis neatsiranda per naktį. Kad pasiektume jų lygį, reikia ilgai dirbti.
– Jūsų partietis premjeras Andrius Kubilius sakė, kad reikėtų pasirengti stulbinančiam ekonomikos kilimui. Tai mes tikrai jau lipame iš krizės?
– Aš neabejoju, kad mes lipame. Abejonės nėra. Tik norime išlipti greičiau, nei galime. Ir jei nenutiks dar vienos pasaulio pabaigos, mes tikrai išlipsime. Neturime kito pasirinkimo.
– Bet žmonėms, kurie toliau nesuduria galo su galu, tie augantys BVP rodikliai šiuo metu nelabai rūpi. Nes jie įtakos jų ekonomikai neturi.
– Kasdieniu lygmeniu, be abejo, mes dar mažai jausime. Nes iš viršaus į žemę ne taip greitai viskas nusileidžia. Bet jei iš kalbėjimo, iš veiksmų išmesite optimizmą ir siekį viską pagerinti, turėsite ne tik krizę, bet ir depresinę krizę. Viskas bus tikrai gerai.
– Bet jei taip viskas gerai, kodėl žmonės emigruoja iš Lietuvos šimtais tūkstančių?
– Na, iš visur žmonės bėga, laksto, ieško, kur geriau. O estai, latviai – jų kitoks sėslumas. Mes labiau orientuoti į slavus, taip susiklostė istoriškai, esame judresni. Aišku, vidutiniška šeima šiemet gerėjimą pradės justi. Tam tikrais atvejais, ypač tiems, kurie gyvena iš pašalpų, gali ir pablogėti.
– Jei sakote, kad gyvenimas gerėja, tai ar statistika, tvirtinanti, jog atlyginimas per metus nepadidėjo nė šimtu litų, o infliacija tą didėjimą surijo, klysta?
– Aš jums pasakysiu: vidutiniškai Nemuno gylis yra 80 centimetrų. Bet pabandykite jį perbristi. Statistiškai jūs jį perbristi galite, bet realiai – prigersite. Taip ir čia.
Ignas JAČAUSKAS, zinios@vakarozinios.lt
parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“