Kokia yra Lietuvos imigracijos politika? Prieš porą metų vadinote ją „griežta“. Ar ji ir šiandien tebėra griežta?
Yra įstatymai, procedūros, bet nėra nei vizijos, nei strategijos. O juk pirmiausiai turėtume žinoti, ko norime. Pataisyti įstatymą – ne problema; bet iš to taisymo nedaug naudos, jei nesivadovaujama aiškia vizija. Kol kas bendra nuostata yra labai riboti užsieniečių įsileidimą.
Mūsų darbo imigracijos politika kartais primena gaisrų gesinimą. Jei tau prireikia darbuotojų, ir jei turi gerų ryšių su politikais, tai gali išsikovoti išskirtines – lengvesnes darbuotojų įsivežimo sąlygas. Tačiau šitaip atvyksta anaiptol ne aukštos kvalifikacijos bei jos reikalaujančių profesijų darbuotojai.
Sąrašas profesijų, kurių trūksta Lietuvoje, neįsipaišo į XXI amžiaus tikrovę: statybininkai, vežėjai, suvirintojai…
Laivų korpusų suvirintojus nuolat atsivežame iš Ukrainos. Gal šios profesijos atstovų išties neapsimoka rengti Lietuvoje. Tačiau bėda yra ta, kad nei aukšta kvalifikacija, nei inovacijos ir su jomis susijusių darbo vietų kūrimas nėra mūsų vykdomos imigracijos politikos prioritetas.
Lietuvoje jausti paradoksas: nedarbas auga, o gerų specialistų – trūksta. Tai jaučia ne tik kokie nors mokslo centrai, bet ir įvairios pramonės šakos.
Dabartinės mūsų imigracijos gairės gal ir turėtų atrodyti malonios ukrainiečiams, baltarusiams ir moldavams. Bet dabar net ne baltarusiai veržiasi į Lietuvą, o Lietuvai važiuoja dirbti į Baltarusiją.
Kodėl?
Kiek man teko girdėti, statybų ir kai kuriuose kituose sektoriuose baltarusių atlyginimai jau yra didesni nei lietuvių.
Kokie, Jūsų manymu, turėtų būti Lietuvos imigracijos politikos prioritetai?
Norint įsivardyti imigracijos prioritetus, pirmiau reikia sutarti dėl ekonomikos ir socialinės srities prioritetų.
Vieni sako – labai gerai, kad į Lietuvą atėjo IBM ir „Barclay‘s“. Kiti gali klausti – o kokiomis sąlygomis šios kompanijos atėjo? Aš tiksliai nežinau, bet tos kompanijos, kurios norės ateiti į Lietuvą, tai tikrai žinos ir kitokiomis sąlygomis neis.
Mano supratimu, turi būti sudaromos tokios sąlygos, kad ateiti norėtų visi. Žiniasklaidoje minėta, kad IBM ateina už 42 mln. per metus. Kiek kompanijų mes pasikviesime tokiomis sąlygomis?
Blogėjant demografinei padėčiai, didės imigrantų – darbo jėgos poreikis. Ką Lietuva gali pasiūlyti potencialiems atvykėliams iš Rytų?
Imigrantus svarbu ne tik kviestis, bet ir integruoti: tai pradėjo gerai suvokti kai kurios didžiosios Europos valstybės. Multikultūrizmo projektas, matyt, buvo pasmerktas žlugti. Lietuva galėtų kurti sąlygas kvalifikuotiems darbuotojams čia atvykti ir integruotis. Kita galima politikos kryptis – Lietuvoje mokslus baigiančių studentų užsieniečių pritraukimas dirbti mūsų šalyje.
Kuo Lietuva gali būti patraukli? Kodėl migrantams nepaieškojus laimės aukštesnio gerovės lygio Europos valstybėse?
Reikia žiūrėti, kas Lietuvai labiau tiktų. Ir reikia turėti omenyje, kad pritraukti yra viena, o išlaikyti – visai kas kita. Nežinau, ką galima pasiūlyti, kad žmonės norėtų čia likti dirbti ir integruotis. Jei bus pradėta, tarkime, biochemijos ar medicinos plėtra, tai specialistai norės čia atvykti.
O apskritai mes nedaug ką galime pasiūlyti: ir socialinė, ir ekonominė mūsų padėtis yra blogesnė nei daugelio Europos Sąjungos (ES) valstybių. Maža to, ES yra mažai tokių ksenofobiškų tautų, kaip lietuviai: esame labai smarkiai nusistatę prieš imigrantus. Įdomu tai, kad dažniausiai imigrantų nemėgsta tie, kurie su jais neturi jokio kontakto ir nekonkuruoja – pavyzdžiui, pensininkai.
Kaip paaiškintumėte šį išskirtinį lietuvių bruožą?
Nesiremdama jokiais moksliniais tyrimais galiu pasakyti, kad esame labai vienalytė tauta, o iš to kyla „kitokių“ baimė. Lemia ir tautos istorinės sąmonės ypatumai. Kai vis kas nors okupuoja šalį, ir ištisos kartos gyvena saugodamosi svetimšalių, atsiranda tam tikrų baimių įspaudas. Neigiamus išankstinius nusistatymus ir baimes neretai pakursto ir politikai. Prisideda ir žiniasklaida.
Iš kurių valstybių atvyksta daugiausiai migrantų?
2009 m. duomenimis, paprastosios – ne darbo migracijos atžvilgiu vyrauja lietuviai: iš Didžiosios Britanijos, Baltarusijos, Airijos ir Rusijos. Tarp užsieniečių užpernykščiais duomenimis vyravo baltarusiai, rusai, ukrainiečiai.
Praėjusiais metais į Lietuvą atvyko apie penkis tūkst. žmonių, išvyko – per 80 tūkst.
Lietuvoje gyvena tik apie vieną proc. užsieniečių, tarp kurių yra septyni proc. kinų. Įdomu tai, kad, mūsų užsakytų apklausų duomenimis, lietuviai mano, kad Lietuvoje tarp užsieniečių kinų yra daugiausiai.
Tačiau neoficialūs kinų imigrantų skaičiai gali smarkiai skirtis nuo oficialiai turimų skaičių. Antai prancūzai, atlikę savo šalyje tyrimus, pusiau juokais daro išvadą, kad „kinai nemiršta“. Mums, europiečiams jie atrodo vienas į kitą panašūs, iš nuotraukos pase gerai neįsižiūrėjęs nesuprasi, ar tas, ar kitas… Tuo metu oficiali statistika rodo, kad 2008 metais į Lietuvą atvažiavo 100 kinų, 2009 metais – 26.
Kaip galima vertinti praėjusius metus emigracijos mastų atžvilgiu?
Padėtis blogėja. Baisiausia tai, kad nusivylimas ir noras emigruoti atsiranda net tarp tų žmonių, iš kurių anksčiau buvo sunku to tikėtis. Juk net gerus darbus, nemažus atlyginimus ir gerų ryšių turintys vilniečiai, susidūrė su valdišku požiūriu kurioje nors kontoroje, užsimano emigruoti. O ką daryti mažai uždirbantiems ir ryšių neturintiems žmonėms iš provincijos? Neįsivaizduoju, kaip jiems jaustis.
Socialinis neteisingumas, manau, yra vienas esminių veiksnių, kurie veja žmones iš Lietuvos. Jaučiu, kad ši tendencija tik stiprėja. Dar ekonominio kilimo metais daugiau kaip trečdalis respondentų per apklausą kaip emigruoti skatinančią priežastį nurodė socialinį neteisingumą, socialinę „baudžiavą“.
Kas labiausiai veržiasi emigruoti iš Lietuvos?
2008 ir 2010 metais darėme tyrimus, atsakančius į šį klausimą.
Pastaruoju metu apie 45 proc. išvykstančiųjų sudaro jauni žmonės nuo 20 iki 34 metų. Palyginę 2008 ir 2010 metų duomenis matome, kad emigravimo potencialas didėja, nors atrodytų, kad jam jau nėra kur didėti. Pastebime, kad tarp norinčiųjų išvykti daugėja jaunų ir gerą išsilavinimą turinčių žmonių skaičius.
Ar tarp išvykstančiųjų daugėja ketinančių grįžti ar grįžtančiųjų proporcija?
Kaip tik jausti tendencija, kad žmonės, ketinę grįžti, vėliau persigalvoja ir negrįžta. Daugelis emigrantų lieka užsienyje net ir pablogėjus jų gyvenimo sąlygoms. Daug kas vyksta ieškotis darbo į kitas šalis. Didėja išvykstančių į užsienį su vaikais žmonių skaičius, o jų atžvilgiu galima spėti, kad jie jau greičiausiai negrįš.
Kodėl Lietuva taip išsiskiria emigracijos mastais?
Nėra gausaus vidutiniojo sluoksnio – žmonių, turinčių, už ko „užsikabinti“. Jei dirbi „Maxima“ parduotuvėje ir gauni 800 litų, tai kodėl turėtum likti Lietuvoje, jei užsienyje gali už tokį pat darbą gauti 2000 litų?
Jei būtų geresnės sąlygos smulkiajam verslui ir jo atstovų Lietuvoje būtų daugiau, tai būtų ir daugiau žmonių, turinčių, ko laikytis. Jau nekalbu apie tai, kad studijos Lietuvoje tampa brangesnės nei užsienyje, o diplomų vertė – mažesnė.
O koks Lietuvoje požiūris į žmogų? Prasidėjus šildymo sezonui, gaunate kosminę sąskaitą. Ar jums kas nors paaiškins, kodėl turite tiek mokėti? Niekas nieko nepaaiškins. O įsijungęs TV žmogus dar matai, kaip kontroliuojantieji kainas gina tuos, kurie pučia sąskaitas. Priežasčių emigruoti iš Lietuvos – daug.
Beje, mes ir apie 1920 metus pagal emigrantų proporcijas buvome antri Europoje po Airijos.
Po Nepriklausomybės atkūrimo mūsų emigrantai galėjo naudotis svečiuose kraštuose gyvenančių lietuvių, rusų ir lenkų „tinklais“. Latviai lenkų „tinklu“ naudotis negalėjo, ir šiuo atžvilgiu „įsikabinti“ užsienyje lietuviams buvo lengviau.
Noriu atkreipti dėmesį į įdomią aplinkybę: pirmojo Nepriklausomybės dešimtmečio pradžioje užsienyje gyvenę lietuviai atvykstantiems tautiečiams visai nepadėdavo, o būtent lenkų diaspora labai padėdavo lietuviams „įsikabinti“.
Vladimiras Laučius
www.DELFI.lt