Šitoje kakofonijoje nepastebėtas praėjo vienas savotiškas jubiliejus: LR Vyriausybės nutarimas rekomendavo savivaldybėms nuo 2005 metų parengti ir patvirtinti savo teritorijos mokyklų tinklo pertvarkos planus. Nors Lietuva marga kaip genys, tačiau švietimo valdininkų galvose gimė visiems gyvenimo atvejams tinkamas pertvarkos variantas, skambiai pavadintas 4 + 4 + 4. Žmonių kalba kalbant, buvusios dvylikametės vidurinės mokyklos suskaldytos į keturmetes pradines ir pagrindines mokyklas bei gimnazijas. Šio straipsnio tikslas ne svarstyti tokio sprendimo pagrįstumą ir motyvus, bet pabandyti pažvelgti į jo pasekmes, kas leistų lengviau suprasti dabartinę situaciją švietime. Tuo labiau, kad Švietimo ir mokslo ministerija panašaus tyrimo nėra dariusi.

Pradžiai reikėtų priminti šio sumanymo autorių deklaruotus tikslus, kuriuos galima suvesti į tuos pačius keturis (prisiminkime 4 + 4 + 4) punktus: efektyviau naudoti švietimui skirtas lėšas, pagerinti ugdymo kokybę, mokyklas padaryti labiau prieinamas bei padidinti mokinių saugumą. Vienu aspektu dėl efektyvesnio, Lietuvoje tai dažniausiai suprantama kaip taupesnio, švietimui skirtų lėšų naudojimo abejonių nekyla: nuo 2005 metų Lietuvoje buvo uždaryta 170 mokyklų (iš tuo metu veikusių 1534), o vien per paskutiniuosius du metus darbo neteko beveik 6000 mokytojų (iš 2008 metais dirbusių 46 550). Deja visa kita rodo, kad finansinė situacija švietime nekinta – kasmet tiek valstybės, tiek savivaldybių biudžetuose daugėja švietimui skiriamų lėšų ir kasmet kartojasi ta pati istorija – pinigų trūksta praktiškai viskam: atlyginimams, kvalifikacijos kėlimui, mokymo priemonėms etc. Ir jau dabar aišku, kad šitos situacijos nepakeis ministro G. Steponavičiaus atkakliai stumiama visuotinė švietimo „krepšelizacija“.

Užėjus kalbai apie ugdymo kokybės pokyčius, švietimo valdininkai pradeda nerišliai postringauti, jog dar nėra sukurta objektyvių kokybės pokyčius galinčių parodyti kriterijų, todėl kalbos apie šalies mokyklose blogėjančią ugdymo kokybę tėra pesimistų spekuliacijos. Ir būtinai priduria: kasmet renovuojamos bei aprūpinamos šiuolaikinėmis mokymo priemonėmis vis daugiau mokyklų, kas jau savaime lyg ir rodytų gerėjimą. Tačiau drįsčiau tvirtinti, kad pagerėjusi mokymosi aplinka tik sudaro prielaidas kokybės augimui, deja, kitos aplinkybės neleidžia šių prielaidų pilnai realizuoti. Kalbu apie mokinių, priverstų tris kartus keisti mokyklas, adaptacijos problemas, kalbu apie mokiniams tampantį svetimu „savos mokyklos“ suvokimą, kalbu apie keturmetėse mokyklose dirbančių mokytojų virtimą iš kūrėjų amatininkais, kai nebelieka poreikio domėtis kitų ugdymo pakopų aktualijomis. Ir tai tik dalis neigiamų vidurinių mokyklų restruktūrizacijos pasekmių, kurios jau dabar rėžia akį.

Tiesiog tragikomiška situacija klostosi kalbant apie mokymosi prieinamumą. Tik turintis labai lakią vaizduotę žmogus gali suvokti, kaip uždarius mokyklas ir į arčiausiai esančią mokyklą tenkant važiuoti keliasdešimt minučių, o kartais ir beveik valandą, mokykla tapo prieinamesnė mokiniui? Jei XIX amžiuje susiformavo pakelės kryžių, kaip gimtojo krašto simbolio, tradicija, tai XXI amžius žada naują pakelių atributą – su kuprine iš mokyklos grįžtantį pradinuką. Žinoma, jog tai nelabai vykęs juokas, tačiau rūsti realybė šiepia dantis: jei į mokyklą mokiniai yra pavežami pakankamai organizuotai, tai jų grįžimas namo daugeliu atvejų paliktas savieigai. Negalima nepaminėti apie tokioje situacijoje sumenkusias neformaliojo ugdymo galimybes mokykloje, nes po pamokų dažno provincijos mokinio laukia ne sporto, muzikos ar šokio būrelis, o ilgas kelias namo. Tiesa, gimnazijos tapo prieinamos praktiškai kiekvienam mokiniui, nes, panaikinus vidurines mokyklas, brandos atestatus galima gauti tik gimnazijoje (apie profesines mokyklas turėtų būti atskira kalba). Tik ar tokių gimnazijų tikėjosi visuomenė ir ar visų dabar ateinančių mokinių laukia gimnazija?

Pastaruoju metu iš aukštų ŠMM kabinetų nebesigirdi kalbų ir apie tai, kad mokykloje palikus vieno amžiaus tarpsnio vaikus, padidėja jų saugumas. Tenka pripažinti, kad visos visuomenės rykštės – smurto kultas, svaigalai, narkotikai, pagarbos žmogui stoka – praeina kiaurai visų tipų mokyklų sienas. Ir visai jau nesvarbu kokio amžiaus mokiniai jose mokosi, dar daugiau – pradinėse ir pagrindinėse mokyklose nelikus vyresniųjų mokinių, mažamečių vaikų bei paauglių agresija tampa dar didesnė. Aplinkui mokyklas augančios tvoros, mokyklų vidų ir išorę „puošiančios“ vaizdo kameros tikrai nebyloja, kad mokiniui mokykloje tapo saugiau.

Atskirai reikėtų kalbėti apie vis didėjančią pagrindinių mokyklų diskriminaciją. O juk ardant vidurines, demagogiškai buvo teigiama, kad toks žingsnis sustiprins V – VIII klasių pakopą, kuri, tariamai, vidurinėse mokyklose buvo nepelnytai apleista, visą dėmesį skiriant vyresnėms klasėms. Deja, situacija, jei ji ir buvo prasta, tik pablogėjo. Mokyklų finansavimo tvarkoje (mokinio krepšelio metodikoje) užprogramuotas pagrindinėms mokykloms skiriamas mažesnis pinigų kiekis, jose vykdomų programų nereikia akredituoti, t.y. valstybė faktiškai nusiplauna rankas nuo kokybės kontrolės, pagrindinėse mokyklose dirbantiems mokytojams nepagrįstai mokamas mažesnis atlyginimas, lyginant su gimnazijų mokytojais. O pastaraisiais metais vis labiau ryškėja dar vienas diskriminacijos aspektas – gimnazijos labai įtariai žiūri į įsidarbinti norinčius pagrindinių mokyklų mokytojus, lyg jų kvalifikacija neleistų sėkmingai dirbti su abitūros siekiančiais mokiniais. Tokios politikos vaisių ilgai laukti neteko – skandalingai nuskambėję PISA, parodė, kad būtent vidurinėje bendrojo lavinimo grandyje Lietuvos moksleivių žinios per pastaruosius metus pablogėjo.

Galima dar ir dar berti faktus, rodančius, kad šalies švietimo laivas gerokai pasviręs, tačiau labai svarbu suvokti kodėl taip atsitiko. Kodėl grandiozinė mokyklų tinklo pertvarkos reforma, kaip ir didelė dalis kitų, davė atvirkštinius rezultatus? Samprotauti galima daug, tačiau viskas susiveda į vieną – pagrindinė nepamatuotų sprendimų priežastis, visų lygių švietimo valdininkų nemokėjimas ir nenoras girdėti kitas nuomones, o jas vis dėlto išgirdus, nesugebėjimas pripažinti kitų tiesą. Šia išvada galima būtų ir baigti, tačiau neramina, jog švietimo reformų ratas toliau sukasi: artėja apipešiotų vidurinio ugdymo programų tvirtinimas, ŠMM vadų galvose bręsta neformaliojo ugdymo krepšelio įvedimo, mokytojų darbo užmokesčio keitimo ir kiti planai. Kada pagaliau ministras G. Steponavičius su savo kariauna išgirs mokyklų vadovų, mokytojų asociacijų, profesinių sąjungų ir švietimo ekspertų raginimą nors trumpam stabtelti, palaukti kol išsisklaidys reformų sukeltos dulkės ir blaiviai pažvelgti į situacija Lietuvos mokyklose?

Audrius Jurgelevičius, LŠPS

www.svietimoprofsajunga.lt