Tačiau tikrojo Metų žmonių titulo nusipelnė visi Lietuvos žmonės. Tie tylieji, beveik nematomi mūsų valstybės gyventojai. Tie statistiniai vienetai. Išsisklaidę miesteliuose, miestuose, kaimuose. Tas bandymų poligonas-2010. Kantriai perkošęs per save ir savo gyvenimus visus nepakeliamus mokesčius. Visas brangstančias maisto ir paslaugų kainas. Atlaikęs visas mokslo, sveikatos ir kitų reformų klaidas. Kažkaip sugebėjęs ištverti valdžios cinizmą. Užsispyręs gyventi. Ir neburnojant sulaukti tyliosios Šv.Kūčių nakties.
Ar girdėjo valdžia, ką jie kalba? Ne gyvulėliai, netikėtai prabilę per ilgiausiąją Kūčių naktį, bet Lietuvos eiliniai gyventojai. Per visus jau praeinančius metus. Ar rūpėjo kam nors, ką jautė? Kaip jie iš paskutiniųjų stengėsi sumokėti jau nepakeliamus mokesčius. Kaip jie skaičiavo litus ir centus. Kaip atsargiai apeidavo prekystalius su pačiais vertingiausiais produktais, kad netyčia nesusigundytų jų nusipirkti. Nes tada jau neužtektų centų nei vaistams, nei mokesčiams.
Metų žmonių titulo nusipelnė Lietuvos gyventojai, visus metus kantriai skaičiavę litus ir centus, kad pajamos neviršytų išlaidų. Tai buvo priverstinės aritmomanijos metai, kai joks eilinis žmogus nesijautė laisvas. Jis visas buvo baugiai susietas su savo piniginės turiniu. Su žaibiškai tirpstančiais varganais litais ir centais. Tad kur buvo tos laisvosios valstybės eilinio žmogaus laisvė? Jo asmeninė nuomonė? Pasirinkimo viražai? Nebuvo jų. Nebuvo eilinio žmogaus laisvės. Eilinis žmogus jos nepajuto. Jo asmeninei pasirinkimo laisvei buvo paskelbtas moratoriumas. Nes rinktis buvo galima tik du dalykus. Ištverti Lietuvoje arba iš čia dingti.
Štai kam verta metų gale nusilenkti! Eiliniams gyventojams. Savo Tėvynėje likusiems. Kad ištvėrė jų gyvenimus gniuždančias, žalojančias valdžios sąlygas nejausdami visaapimančio valstybę griaunančio pykčio. Kad sugebėjo ištverti. Išliko padorūs. Nors su jais taip nepadoriai ir ciniškai elgėsi. Kad, nepaisydami pažeminimo, savyje neprabudino griovimo jėgų. Aklo pasipriešinimo gaivalo. Jie su didžiule vidine stiprybe, vidine kontrole atlaikė kasdienį pažeminimą. Kai valdžiukės, pasirodžiusios dar veikiančių televizorių ekranuose, skelbdavo vis naujus ir, aišku, tik didėjančius mokesčius. Arba džiugiai pranešdavo, kaip talentingai valdžia vykdo reformas. Nors žmogus jas patikrina ne televizoriuje. Todėl apie valdžios talentus mano kitaip.
Metų žmonių titulo nusipelnė eiliniai gyventojai. Išsaugoję savo rimtį. Neleidę galutinai suardyti, sulaužyti, nuniokoti savo sielų, asmeninio gyvenimo. Tikėję kažkuo ir bandymų poligono metais. Nors valdžia iš jų ir gamino keisčiausią šių metų gaminį įtikėjusi, kad žmogus nesupras. Jis nieko nejaučia. O jis jaučia. Kaip valdžia norėjo iš jo atimti metus gyvenimo. Norėjo labai. Bet neįstengė.
RESPUBLIKA