Kita vertus, ar jų blogėjanti padėtis nenulemia nemažėjančio savižudybių skaičiaus? O kas čia bendro? Taip ir aš pasakiau vienam Europos komisijos nariui, kai jis, pokalbio apie mokytojų situaciją metu, manęs apie tai paklausė. Tačiau šis netikėtas jo klausimas privertė susimąstyti.
Mokytojo darbas visada buvo įtemptas, o liberalių reformų pasekoje jis tapo vergovinis. Mokytojai, pamiršdami apie savo pašaukimą ir kilnią savo misiją, turi taikstytis su blogo elgesio paaugliais ir jų įtūžusiais tėvais. Ruošiant mokinius egzaminams, mokytojai turi „įgrūsti“ jiems didžiulį kiekį išpūstų mokymo programų žinių; ir, visų pirma, jie turi nuosekliai rodyti tikrą rūpinimąsi savo mokiniais, valdyti savo emocijas ir nuolat kontroliuoti savo elgesį. Sparčiai besivystančių technologijų ir pokyčių švietimo sistemoje mokymas tampa dar labiau įtemptas, todėl mokytojo situacija tampa sudėtingesnė, nei bet kada nors. Ar suvokia tai mūsų valdininkai, kasmet teikdami „siurprizus“ švietimo sistemai, apkraudami mokytojus papildomais darbais, bandydami vertinti mokytojų veiklą pagal mokinių pasiekimus ir formuojant jiems vis naujus iššūkius? Neretai tokios „naujovės“ yra tik svetimo broko eksportavimas iš užjūrio. Šį rudenį „Los Angeles Times” turėjo pašalinti mokytojų veiklos vertinimų lenteles iš savo svetainės po to, kai vienas mokytojas nusivylęs savo rezultatais ryžosi savižudybei. Buvo ir daugiau su tuo susijusių nelaimingų atvejų. Dabar Amerikoje bandoma uždrausti panašios informacijos viešinimą ir apskritai atsisakyti tokių mokytojų vertinimų, o Lietuvoje mokyklų ir mokytojų reitingavimas tampa vis populiaresnis, nors jau seniai nustatyta, kad testavimo rezultatai yra labiau susiję su socialiniu ir ekonominiu mokinių statusu, o ne mokytojo gebėjimais ir jo darbo metodais.
Prieš metus Europos profesinės sąjungos savo tyrime dėl mokytojų streso taip pat nustatė, jog mokytojo profesija per pastaruosius keletą metų staiga pasikeitė, ji tapo labiau komercializuota, orientuota į “klientų”: mokinių ir jų tėvų poreikius. Tai daro mokymo aplinką mažiau formalia ir apsunkina mokytojų darbą, nes jie turi susidoroti su vis didesne nepagarba iš mokinių ir jų tėvų pusės, kurie, kaip tikri vartotojai, nuolat kvestionuoja mokytojo sprendimus, menkindami jo autoritetą. Negatyvus požiūris persimeta ir visuomenei, kuri vis dažniau kaltina mokytojus visais būtais ir nebūtais dalykais – vyksta taip vadinamas asmenybės nuvertėjimas. Mažėjant vaikų skaičiui ir finansavimui, mokytojai turi spręsti „išlikimo“ problemas, neretai – konfliktuoti su vadovais ir kolegomis, spręsti bendradarbiavimo problemas, taikstytis prie nepalankios darbo aplinkos, neteisingo atlygio, blogėjančių darbo sąlygų ir griežtų terminų. Vykstant technologijų pokyčiams, mokytojai privalo prie jų prisitaikyti ir žinoti, kaip integruoti šias technologijas į savo mokymo metodus. Tokios situacijos gali lengvai sukelti stresą.
Profesinių sąjungų apklausa taip pat parodė, jog daugelis mokytojų mano, kad profesionaliam pedagogui šiandienos mokyklose yra labai sunku, o kartais net nepakeliama. Tačiau, kalbant apie streso šaltinių identifikavimą, kai kurie net neįvertina, jog stresas gali būti apibrėžtas kaip tiesiog nemalonus jausmas, kuris kyla, kai žmonės baiminasi, kad jie negalėjo susidoroti su pernelyg dideliu (nepagrįstu) spaudimu ar reikalavimais, kurie pateikti jiems; pagaliau ir baime prarasti darbo krūvį ir patį darbą – socialinio saugumo stoka. Kaip darbo streso rezultatas – mokytojas jaučia lėtinį nuovargį, „perdega“, o tai jau gali turėti rimtų pasekmių ne tik mokytojo sveikatai ir jo gyvenimui, bet ir mokiniams, kolegoms ir šeimoms, visiems su kuriais jis sąveikauja kasdien. Visus juos veikia dar ir bendras negatyvus fonas įsivyravęs dabar visuomenėje. Ne veltui krizė dar vadinama Didžiąja depresija. Lietuvos sociologai teigia, jog šiandien psichikos sveikatos negalima atsieti nuo socialinio konteksto.
Įdomu, jog 2004 metais Lietuvoje buvo tiriamas būsimųjų pedagogų (Vilniaus pedagoginio universiteto studentų) suicidiniai polinkiai ir požiūris į savižudybę bei šių faktorių sąsajų ypatumai. Šio tyrimo rezultatai pribloškė, jais susidomėjo užsienio ekspertai ir švietimo politikos formuotojai. Tačiau pas mus, kur suicido problema yra labai aktuali, į jį mažai kas atkreipė dėmesį.
Ką gi atskleidė tais „iki-kriziniais“ 2004 metais atliktas tyrimas? Šoką sukėlė beveik 40 proc. apklaustų studentų – būsimų pedagogų – teigiamas atsakymas į klausimą „Ar gali žmogus laisvai rinktis: gyventi ar atimti sau gyvybę?“ Tai bauginantis skaičius, nes to paties tyrimo rezultatai patvirtino hipotezę, kad „tarp suicidinių polinkių intensyvumo ir pritarimo savižudybei yra tiesioginis ryšys.“ Šis tyrimas galėtų būti naudingas, manė tyrėjai, vyriausybei ir politikams, rengiant strategijas ir veiksmų programas, siekiant padėti mokytojams išvengti ir susidoroti su savo darbe atsirandančiu stresu ir susijusiomis su juo problemomis. Deja, taip neatsitiko.
Šiame tyrime tyrėjai pažymėjo, jog „socializuojantis vaikai ir paaugliai dažniausiai perima nuostatas iš savo aplinkos. Tam didelės reikšmės turi tėvai ir mokytojai, kurie gali padėti jauniems žmonėms suformuoti adekvatų požiūrį į savižudybę, mokyti įveikti sunkumus. Pedagogo profesija šiuo atveju yra labai reikšminga – mokytojas ne tik moko, lavina, bet ir ugdo. Ši profesija kartu yra ir sudėtinga, nes mokytojo darbo objektas – auganti asmenybė. Visuomenė ne be reikalo kelia aukštus reikalavimus paties pedagogo asmenybei, nes mokytojas negalėtų vaikui išugdyti tų savybių, kurių pats neturi“. Kitaip tariant, optimizmu ir energija trykštantis mokytojas užkrečia jais ir vaikus, o pervargęs, „perdegęs“ darbe – „užprogramuoja“ aplinkinius nevilčiai, agresijai ir smurtui. Vaikus veikia bei žeidžia ne tik netinkami žodžiai, bet ir nervingas, pakeltas tonas; atsiranda grandininė reakcija – vaikas pradeda smurtauti. Beje, Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, Lietuva net tik savižudybių, bet ir patyčių atžvilgiu yra lyderė tarp 35 šalių. Gal šie procesai yra susiję? Kiek patyčios lemia savižudybes? Ar tai rūpi tiems, kurie optimizuojant, centralizuojant bei liberalizuojant švietimo sistemą, mato tik kiekybinius ir kokybinius rodiklius, statistinius skaičiukus, pamiršdami apie mokytojų ir mokinių dvasinę bei psichologinę būklę? Sutaupyti pinigai neatperka tos žalos, kurią padaro politikų išdraskytos mokyklos, kurios dabar beviltiškai žvelgia į nykstančius, taip pat ir nuo savižudybių, Lietuvos kaimus ir miestelius, tuo metu, kai naujai sulipdytos – nesugeba taip greit sukurti jaukios ir sveikos atmosferos jos gyventojams.
Šiandien dar neaišku, ar gali mokytojai pakeisti savižudybių statistiką, bet drįstu teigti, jog taip. Tačiau tam, kad taip atsitiktų – vyriausybės atstovų ir politikų galvose turi įvykti esminis lūžis, jie turėtų skirti daugiau dėmesio mokytojams, jų darbo sąlygoms, nustatant ir įgyvendinant naują švietimo politiką ar švietimo reformas. Pirmiausia, tai įsiklausyti į mokytojų nusiskundimus ir reikalavimus, kurių valdininkai beveik niekada negirdi. Mažojo princo akimis gyvenimo paslaptis yra labai paprasta: „matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia – akimis nematoma.“
Tatjana Babrauskienė, LŠPS
www.svietimoprofsajunga.lt
