Tačiau nekreipdama dėmesio į šiuos mano, tiesa, tik eilinio šalies piliečio nuogąstavimus, gal net jų neskaičiusi, viceministrės A.Morkūnienės vadovaujama darbo grupė ir toliau rangosi pensijų „formulių“ „modulių“ ir „modelių“ paieškų raizgynuose ir nuolat transliuoja žinias apie intensyvų šios grupės darbą, kurio metu esą diskutuojama apie naujas „taškų“ ir „NDC (Notional Defined Contribution)“ pensijų sistemas, bazinės pensijos pervadinimą nacionaline ir jos mokėjimą iš valstybės biudžeto, įmokų ir išmokų gilesnę tarpusavio priklausomybę bei kitas aukštas ir paprastam žmogui mažai suprantamas materijas.

Toji darbo grupė kartais tautai dar bando paaiškinti, tiesa, nelabai suprantamai, kuo tie „modeliai“ skiriasi tarp savęs, beje, užmiršdami paminėti, kuo bloga dabar mūsų naudojama pensijų apskaičiavimo sistema. Manipuliuodama sudėtingais ar net kitakalbiais žodžiais, viceministrės grupė, matyt, mano, kad tauta, į ją įskaičiuoju ir Prezidentę, laukianti ir nesulaukianti kokių nors tos grupės rezultatų, patikės jos kilniais siekiais ir norais pagerinti visų mūsų, pirmiausia, pensininkų gyvenimą.

Nežiūrint šių skaičių siaubo, ponios A.Morkūnienės komisija vis dar svaičioja apie „projektuojamas gaires“, „esminių klausimų formulavimą“, „ilgalaikes perspektyvas“, o ne apie čia pat gręsiančią „Sodros‘ katastrofą, anuometinio „Sodros“ vadovo įvardintą vokiškai-angliškai-žydiškos prigimties, bet vis tiek visiems suprantamu žodžiu – „Kaput“…

Kaip gelbėti „Sodrą“? Yra du paprasti keliai šia kryptimi: sumažinti pensijas arba padidinti „Sodros“ pajamas. Pirmasis kelias – turbūt praktiškai neįgyvendinamas, nes daugiau mažinti jau nėra kur. Lietuviškos pensijos yra mažiausios Europoje, palyginkime kad ir artimiausius kaimynus: Lenkijoje vidutinė pensija – 1446 Lt, Estijoje – 1052 Lt, Latvijoje – 893 Lt, Lietuvoje, pagal Statistikos departamentą – 814 Lt, o pagal Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją – 747 Lt (iš kur toks skirtumas?), bet kuriuo atveju, tai mažiausia pensija regione, o gal ir visoje Europoje.

Taigi, lieka antrasis kelias: didinti „Sodros“ pajamas. Kaip tą padaryti? Aišku, kad iš surenkamų socialinio draudimo įmokų to neįmanoma padaryti. Todėl belieka pasinaudoti kiekvienų metų „Sodros“ biudžeto rodiklių įstatyme esančia nuostata: „Lėšų, reikalingų valstybinio socialinio draudimo išmokoms, trūkumas dengiamas skolintomis lėšomis arba prireikus – Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu iš kitų šaltinių“. 

Tas kitas šaltinis yra valstybės biudžetas, iš kurio „prireikus“ jau ne kartą skirta pinigų „Sodrai“ gelbėti. Jeigu valstybė turėtų jų pakankamai, nebūtų jokios problemos ir „Sodrai“, pvz., Lenkijoje iš valstybės biudžeto kasmet atseikėjamos keliasdešimties milijardų dotacijos, ten jos dažniau vadinamos subvencijomis, savajai socialinio draudimo įstaigai padėti. Deja, Lietuvos valstybė pinigų tiek neturi ir kaip jų prasimanyti jau pasidarė ne „Sodros“, bet valstybės rūpestis. 

Vienas iš mažiau skausmingų būdų – tai progresiniai mokesčiai, turiu mintyje gyventojų pajamų mokestį. Tai nėra kažkas nauja. Prieš keliolika metų Lietuvoje, priklausomai nuo gaunamų pajamų veikė tokie pajamų mokesčio tarifai: 18, 20, 24, 28, 33 proc., o antraeilėse pareigose: 18, 20, 25, 30, 35 proc. Mažesnėms sumoms buvo taikomi mažesni tarifai, didesnėms – didesni. Asmuo, uždirbdavęs 500 rb, tuomet mokėjo 18 proc. pajamų mokestį, bet uždirbdavęs 1400 rb – jau 20 proc. dydžio mokestį. 

Tačiau tokia progresinių mokesčių tvarka Lietuvoje veikė tik iki 2003 metų, tais metais jos buvo atsisakyta ir nustatytas vadinamasis „plokščias“ pajamų mokestis – 15 proc., t.y. vienodas procentas visiems pajamų dydžiams (tiesa, dar yra 20 proc. tarifas pajamoms iš paskirstyto pelno). Tačiau Europa ir pasaulis, skirtingai nuo Lietuvos, neatsisakė progresinės tvarkos! Dauguma išsivysčiusių šalių naudoja būtent progresinę fizinių asmenų pajamų apmokestinimo sistemą.

Šalis	Gyventojų pajamų mokesčio ribos, proc.
Austrija	21 – 50
Kinija	5 – 45
Danija	38 – 59
Suomija	6,5 – 30
Prancūzija	5,5 – 40
Vokietija	14 – 45
Graikija	0 – 40
Airija	20 – 41
Izraelis	10 – 45
Japonija	5 – 50
Nyderlandai	0 – 52
Lenkija	18 – 32
Jungtinė Karalystė	0 – 50
JAV	15 – 35

 

Greta šių šalių yra ir tokių, kurios užsispyrusiai laikosi plokščio pajamų mokesčio pasaulio

 

Bulgarija	10 proc.
Čekija	15 proc.
Estija	20 proc.
Latvija	23 proc.
Lietuva	15 proc.
Rusija	13 proc.

 

Šaltinis: http://www.worldwide-tax.com 2010 spalio 1 d.

 

Naujausios žinios rodo, kad ir šiame „socialistiniame“ bloke jau bunda progresinių mokesčių idėjos.
Latvijoje nuo ateinančių metų planuojama įvesti progresinius pajamų mokesčius. Tuomet, šalies Finansų ministerijos teigimu, gaunančiųjų iki 500 latų (apie 2400 litų) atlyginimai realiai netgi padidės, o didesni atlyginimai sumažės. Reformos rezultate šalies biudžetas pasipildys 123 mln. latų (beveik 600 mln. litų). Beje, progresinę sistemą Latvijoje įvesti pareikalavo Tarptautinis valiutos fondas.

Estijos parlamentas taip pat skubiai svarsto progresinį variantą. Jame numatoma įvesti tris „laiptelius“: 18 proc. – atlyginimams iki 1200 litų, 26 proc. – nuo 1200 iki 4500 litų ir 33 proc. – dar didesniems atlyginimams. Prognozuojama, kad reforma padidins valstybės pajamas net 3,5 mlrd. kronų – 770 mln. litų. Netyla „progresinės“ kalbos ir kitose šalyse.

Kokie galėtų būti progresinių mokesčių skalė mūsų krašte? Ko gero, labiausiai tiktų Estijos modelis, nes, pvz., Lenkijos variantas tėra dviejų laiptelių ir jie gerokai statesni: iki maždaug 6000 litų sumos apmokestinama 18 proc. pajamų tarifu, o didesnė suma – 32 proc. Beje prieš porą metų Lenkijoje buvo trys – 19, 30 ir 40 proc. laipteliai. Įvedus du, pajamų mokesčio įplaukos į biudžetą sumažėjo 5 mlrd. zlotų…

Šiaip ar taip, įvedant progresinius mokesčius Lietuvoje, reikėtų atsakingai įvertinti šalies finansines ir ekonomines galimybes ir aplinkybes, o svarbiausia – įtikinamai žmonėms išaiškinti reformos socialinio teisingumo aspektą. Be abejo, tokiai pajamų mokesčių reformos komisijai ar darbo grupei turėtų vadovauti jau ne Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vadovai, bet, tarkim, mūsų energingoji finansų ministrė ar ir pats premjeras.

Toje komisijoje reikėtų svarstyti ne socialinės plotmės kažin kokias „projektuojamas gaires“, o labai konkrečius ir labai svarbius valstybės finansinius dalykus, tarp jų, abiejų – valstybės ir „Sodros“ biudžetų „bendradarbiavimą“, nes artimiausiais metais, ar net dešimtmečiais valstybė turės skirti vis didėjančias sumas „Sodrai“. Apskritai, tuomet neaišku, kodėl šį skyrimo procesą reikia vadinti skolinimu? Prof. Romas Lazutka taikliai pastebėjo, kad tai tas pats, kai šeimoje žmona pinigų visos šeimos maistui skolinasi iš vyro, kuriuos vėliau turės jam atiduoti…

Ir paskutinis pastebėjimas: jeigu Vyriausybė greitai parengtų reikalingas pataisas Gyventojų pajamų mokesčio įstatymui, taip pat kitų metų „Sodros“ biudžeto rodiklių įstatymui, iš jo išimdama 350 mln. litų išmoką privatiems pensijų fondams – tuomet valstybė kitąmet tikrai surinktų bent vieną papildomą milijardą litų. Bet ar priims šiuos įstatymus Seimas ir ne bet kada, o šiais metais, kad pagaliau nesivilktume Europos nuošalėje, o eitume kartu su estais ir latviais europinio lygmens keliu?

Kaip sakoma, tai retorinis klausimas, nors kas čia žino, juk prieš porą metų, netgi tamsiomis gruodžio naktimis pakankamai kontraversiškų įstatymų priėmimas Seime ėjosi kaip iš pypkės. Bet tuomet Seimas dar galvojo apie savo valstybę. Dabar jau kiti laikai ir kitas Seimas, nors seimūnai beveik tie patys. Nemažai jų jau apsišvietė visu gražumu, net iki pašalinimo iš Seimo. Liūdniausia, kad pagal naują įstatymą didžiųjų atlyginimų mažinimo vajus neišvengiamai paliestų ir Seimo narius, tiksliau jų piniginę. O tų pinigų juk taip reikia, jau vien kiekvieną savaitę keičiamiems Seimo narių kostiumams televizijos šokių vakarėliuose…

Betgi dar turėkime vilties: gal įstatymo priėmimo dieną dauguma posėdyje dalyvaujančių Seimo narių ims ir pagalvos apie savo tautos žmones – milijoną pensininkų ir balsuos „už“. Likusieji seimūnai tegul ir toliau trypia pasodoblį.

 

 

Anatolijus Lapinskas

www.DELFI.lt