Pasak ūkio viceministro R. Žyliaus, valstybės komercinio turto valdymo analizė ir tarptautinė praktika rodo, kad Lietuvoje šis turtas valdomas netinkamai dėl įsišaknijusios ydingos sistemos.

„Nesuskaičiuota“ valstybei priklausanti ir komercinę vertę turinti žemė, valstybės turtas, susijęs su švietimo, sveikatos ir krašto apsaugos sistemomis, taip pat savivaldybių komercinis turtas. Apžvalgos rengėjai konstatavo: metinė kapitalo grąža valstybės įmonėse (2008 m. duomenimis) sudarė 0,1 proc., o panašiose į biržos sąrašus įtrauktose bendrovėse – nuo 10 iki 12 procentų. Išvada peršasi savaime: daugiau nei 17 mlrd. litų vertas valstybės komercinis turtas atneša per mažai naudos. Jeigu mums patinka didesnis biudžetas, reikia esminių permainų.

Iki šiol Lietuvoje vyravo nuomonė, kad nuostolingas ir mažai pelningas valstybės įmones neišvengiamai reikia privatizuoti, nes valstybė nesugeba jų efektyviai valdyti, be to, akcijų pardavimas garantuotų papildomų piniginių lėšų. Be jokios abejonės, pabandyti parduoti galima ir jau minėtas 300 valstybės įmonių, tačiau ūkio viceministras Rimantas Žylius siūlo pasvarstyti, ar iš tikrųjų daugelio valstybės įmonių pardavimas šiuo metu – geriausia išeitis. Rugsėjį ir spalį Ūkio ir Finansų ministerijos turi parengti atskirą strategiją, kurioje bus numatyti bendri principai, kaip iš esmės pakeisti valstybei priklausančių įmonių valdymą.

 

Kodėl atsidūrėme pelkėje

Pasak R. Žyliaus, valstybės komercinio turto valdymo analizė ir tarptautinė praktika rodo, kad Lietuvoje šis turtas valdomas netinkamai dėl įsišaknijusios ydingos sistemos. „Tai ne konkretaus žmogaus, konkrečios įmonės valdybos ar ministro, kuris nesugeba valdyti situacijos, problema. Ydinga pati sistema, kurios esmė – valstybės įmonės traktuojamos kaip „socialistinis turtas“. Dėl to vyksta „socialistinio turto grobstymas“. Pas mus valstybės komercinis turtas valdomas kaip eilinė biudžetinė įstaiga. Tiksliau – nėra realaus valdymo, tik pavaldumas“, – teigia viceministras.

Valstybės turto apžvalga ir kapitalo grąžos rodikliai abejingų nepaliko – niekas nesiginčija, kad nepakeitus dabar vyraujančios sistemos geresnių rezultatų pasiekti nepavyks. R. Žylius tikina, kad vienas dažniausiai minimų sistemos keitimo mechanizmų – privatizavimas, tikintis, kad privataus kapitalo atėjimas viską sutvarkys savaime. Savo laiku masinį valstybės turto privatizavimą atliko Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė Margaret Thatcher, tačiau, kaip atkreipia dėmesį R. Žylius, ši šalis nuo kitų skyrėsi tuo, kad ten egzistavusi rinka be didelių problemų galėjo „praryti“ privatizuojamą valstybės turtą.

O Lietuvoje turime gerokai mažiau išplėtotą verslo aplinką, išskyrus užsienio investuotojus, retas vietinis kapitalistas ar verslo grupės gali sukurti tinkamas schemas ir savo pastangomis įsigytoms valstybės įmonėms suteikti naują kvėpavimą. Nepasiruošusi verslo aplinka veda prie kito valstybės turto privatizacijos modelio – rusiško scenarijaus, kai masinis valstybės turto išpardavimas sukūrė tokį reiškinį kaip oligarchija.

Todėl Lietuvos Vyriausybė pirmiausia pasiryžo įvertinti, ar įmanoma tiesiog efektyviau valdyti valstybės turtą, nesprendžiant, kas turi būti privatizuojama, o kas ne.

„Ką reiškia efektyviai valdyti turtą? Įmonių vadovai neturi turėti pasiteisinimo. Dabar jie randa šimtą priežasčių, kodėl jiems nesiseka dirbti, arba skundžiasi, kad privalo atlikti daugybę papildomų funkcijų, už kurias valstybė nemoka, bet įpareigoja jas vykdyti“, – sako ūkio viceministras R. Žylius.

 

Kaip pakeisti ydingą sistemą

Nors pastaraisiais metais Vyriausybė ir ragino visus susiveržti diržus, tikrojo spaudimo valstybės įmonėms didinti veiklos efektyvumą nebuvo. Taip, jos mažino darbuotojų skaičių, kažką optimizavo, galbūt pataupė, bet visi šie procesai valstybiniame sektoriuje vyko tikrai ne taip, kaip privačiajame. Todėl vienas svarbiausių dalykų, siekiant iš tikrųjų didinti efektyvumą, – skaidrumas.

Liepą Lietuvos Vyriausybė patvirtino skaidrumo gaires ir iškėlė sau tikslą, kad skaidrumo standartas valstybės komercinėse įmonėse bus aukštesnis nei į biržos sąrašus įtrauktose bendrovėse. Ką tai reiškia? Valstybės įmonės privalės pateikti tikras savo veiklos ketvirtines ir metines ataskaitas, jos bus rengiamos vienodos formos, o duomenys apibendrinami taip, kad juos be didelio vargo suprastų net ir finansiškai neišprusęs pilietis. Įmonių veiklos skaidrumo standartas leis stebėti, kaip joms sekasi dirbti ir ar Vyriausybei pavyko pasiekti užsibrėžtą tikslą – didinti valstybės įmonių valdymo efektyvumą.

Antras itin svarbus veiklos skaidrumo elementas – socialinių ir komercinių funkcijų atskyrimas. Anot viceministro R. Žyliaus, jeigu šis žingsnis nebus žengtas, tikrojo skaidrumo pasiekti taip ir nepavyks, nes įmonių vadovai ir toliau turės puikų pasiteisinimą, kad privalo vykdyti papildomas funkcijas, kurios neša tik nuostolius.

Remiantis kitų šalių patirtimi, funkcijų atskyrimas reiškia tai, kad vykdydamos savo veiklą įmonės turi generuoti pelną, o valstybė – teikti socialines paslaugas, už jas sumokėdama mokesčių mokėtojų pinigais. Be to, valstybė privalo sukurti mechanizmą, kaip nustatyti sąžiningą kainą už teikiamas socialines paslaugas. O įmonės, vykdydamos abi minėtas funkcijas, neišvengiamai manipuliuoja skaičiais.

„Noriu pabrėžti, kad daug dalykų, vykstančių valstybės įmonėse, nutinka nepiktnaudžiaujant ir ne iš blogos valios. Tiesiog susiklosto gana kebli situacija: valstybės įmonės supranta, kad, išmokėjusios valstybei visus galimus dividendus ir nepasilikusios atsargų, niekada nieko iš valstybės negaus. Įsivaizduokite situaciją, kad nusprendusios investuoti įmonės vadovas ateitų į Finansų ministeriją prašyti pinigų. Kokį atsakymą jis gautų? Todėl ir susidarė tokia situacija, kad valstybės įmonės slepia pelną, didina vidaus funkcijas, steigia pašalines įmones ir pinigai sukasi jų viduje“, – ydingos sistemos detales vardija viceministras.

R. Žylius mano, kad itin daug nesusikalbėjimo yra su vadinamaisiais autonominiais sektoriais, kurie uždirba ir daugiausia šių pinigų išleidžia patys. Pavyzdys – miškų ūkis, kurio pagrindinė funkcija yra miškų priežiūra ir jų produktyvumo didinimas. Ūkio viceministras abejoja, ar ekonominis sunkmetis buvo tinkamiausias laikas „auginti“ miškingumą: „Man kyla klausimas, ar miškų savininkas – bet kuris Lietuvos pilietis – per krizę norėjo, kad būtų pasodinta daugiau medžių, kai valstybės biudžete trūko pinigų, buvo mažinamos pensijos ir karpomos motinystės išmokos. Aš nekalbu apie tai, kad reikėjo iškirsti ir parduoti kuo daugiau medžių, tačiau sunkiu šalies ekonomikai metu papildomi litai, išleisti miško priežiūrai, vargu ar atitiko piliečių poreikius.“ Nepaisydamas to, R. Žylius pakartoja, kad tokioje situacijoje piktavališkumo neįžvelgia – tiesiog šie pavyzdžiai tik patvirtina, kad būtina keisti sistemą: tie, kurie turi uždirbti pinigus, tai daro efektyviai, o juos išleidžiant privalo būti skaidriai matoma, kur ir kaip.

Kalbant apie komercinių ir socialinių funkcijų valstybės įmonėse atskyrimą, ko gero, dažniausiai minima bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“, kuri tvirtina, kad kasmet apie 200 mln. litų išleidžia nuostoliams, kuriuos patiria perveždama keleivius, padengti. Kitais žodžiais tariant, jeigu ne grybautojai, važinėjantys į Dzūkiją, įmonės veiklos rezultatai būtų kur kas geresni.

„SEB Enskilda Lietuva“ vadovas Žygintas Mačėnas įsitikinęs, kad šią problemą galima išspręsti kur kas paprasčiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. „Štai, Latvijos bendrovė „airBaltic“, pamačiusi, kad Rygos oro uoste yra didelė netvarka teikiant taksi paslaugas, įsteigė nuosavą taksi įmonę. Toks pats mąstymo modelis tinka ir Lietuvos valstybės įmonėms, kurios dažnai savo nesėkmes aiškina būtinomis, tačiau nuostolingomis funkcijomis. Tarkim, „Lietuvos geležinkeliams“ galbūt verta vietoj konkretaus traukinio konkrečiu nuostolingu maršrutu paleisti autobusą, kuris keleivius vežiotų visą parą ir tikrai padarytų kur kas mažiau nuostolių. Paimkim keletą tokių maršrutų ir per metus susidarys gal 1,5 mln., o ne 200 mln. litų nuostolis“, – dėsto Ž. Mačėnas.

Pasak pašnekovo, nepaisant specialios geležinkelių paskirties, kitose pasaulio valstybėse atskirta infrastruktūrinė dalis (geležinkelio vėžės) ir riedmenų ūkis (motorvežiai, vagonai ir pan.). Tai leidžia svarstyti, ar verta kurią nors dalį privatizuoti, taikyti koncesiją ir t. t. Panašiai ir su pašto paslaugomis: jeigu įmonei neapsimoka kaime X ar Y išlaikyti pašto skyriaus, galbūt verta teikti mobiliojo pašto paslaugas ar jungtis su vietos parduotuvėmis.

Ž. Mačėnas įsitikinęs, kad sprendimų galima surasti ir dėl viešojo transporto – nors jis beveik niekur pasaulyje pats neišsilaiko, veiklos nuostolius mažinti vis dėlto galima. „Visi suprantame, kad viešojo transporto bilietas negali kainuoti tiek, kad bendrovė nepatirtų nuostolių. Todėl ir skelbiami konkursai, siekiant atrinkti tokią bendrovę, kuri keleivius vežtų už mažiausią kainą. Ir tai nereiškia, kad viešojo transporto sektoriuje bendrovės negali būti lyginamos su kitomis. Net jeigu jos pajamų eilutėje yra šimtaprocentinė dotacija, nes keleiviai vežami nemokamai, ji privalo atitikti standartus ir keliamus reikalavimus“, – tikina Ž. Mačėnas.

 

Švediškas valdymo modelis – geriausia, kas sugalvota

„SEB Enskilda Lietuva“ vadovas Ž. Mačėnas įsitikinęs, kad pirmiausia, apie ką būtina kalbėti, ieškant būdų, ką daryti su valstybės įmonėmis, – susimąstyti apie jų vertės realizavimo mechanizmus. Bet kad vertę būtų galima realizuoti, reikia ją sukurti. „Akivaizdu, kad valstybė niekada tokioms įmonėms negrąžins pinigų, ir tai sukuria sąlygas kai kurias įmones parduoti. Panaši situacija buvo susiklosčiusi su Lietuvos Žemės ūkio banku: galbūt jo ir nevertėjo parduoti, kai buvo tik vienas pirkėjas, tačiau nebuvo kito pasirinkimo, nes bankui žūtbūt reikėjo investicijų“, – prisimena Ž. Mačėnas. Anot pašnekovo, tokia pat logika vadovaujasi ir privačių bendrovių savininkai: jeigu negali neparduoti, savo verslą parduoda. Valstybė, kaip mano „SEB Enskilda Lietuva“ vadovas, turi elgtis taip pat, tačiau ji turi daugiau galimybių pasirinkti parduoti geriausią laiką (ko gero, krizė – ne pats tinkamiausias metas parduoti turtą, taip pat pravartu apskaičiuoti, ar konkreti įmonė, investavusi į savo veiklą papildomų pinigų, sugebės ateityje gauti daugiau pelno).
Todėl, tikina Ž. Mačėnas, valstybei būtina aiški vizija, ką privatizuoti dabar, ką – galbūt vėliau, o ką valdyti patiems.

Ūkio viceministras R. Žylius pasakoja, kad valstybės turto apžvalgoje konstatuojama, jog Lietuvai tinka dar 1999 m. Švedijoje sukurtas valstybės turto valdymo modelis, kuris numato tris esmines sąlygas, leidžiančias įmonėje suformuoti aplinką, kuri panašiausia į komercinę. Anot pašnekovo, dabar valstybės valdomos įmonės, kai valstybė yra ir savininkė, ir reguliuotoja, primena situaciją, kai komandos treneris ir varžybų teisėjas yra vienas ir tas pats žmogus.

„Visiems rinkos dalyviams akivaizdu, kad valstybės valdomos įmonės saugomos nuo konkurencijos, joms neleidžiama kelti kainų, atleisti žmonių, neteikti nuostolingų paslaugų ir pan. Jas saugomos, bet ką gauname? Nėra nė vienos valstybės įmonės, kuri turėtų bent kiek žinomą vardą – būtų regiono lyderė, pavyzdinė bendrovė. O švedai pasiekė, kad po 150 metų jų paštas ir geležinkeliai dirbtų pelningai“, – sako R. Žylius.

Tad kokia švediško recepto esmė? Tai trys esminės sąlygos, leidžiančios sukurti komercinę aplinką. Pirma, skaidrumas, antra, vieno tikslo nustatymas (įmonės negali turėtų prieštaringų tikslų, pavyzdžiui, būti pelningos ir įdarbinti visus žmones), trečia, įmonių veikla privalo būti atskirta nuo politinės įtakos. Visų šių sąlygų įgyvendinimas reiškia, kad valstybė su valdomomis įmonėmis elgiasi kaip akcininkė, o ne kaip valstybė: iš tikrųjų dalyvauja akcininkų susirinkimuose, remiasi tik Akcinių bendrovių įstatymu, atsisako įtakos darymo tiesioginiu valdymu ir t. t.

Žinoma, įgyvendinti šį teorinį modelį ne visiems sekasi vienodai – labai daug kas priklauso nuo verslo kultūros, korupcijos lygio, pagaliau, mentaliteto ypatumų. Sakykim, patys švedai yra pasiekę puikių skaidrumo užtikrinimo rezultatų, tačiau neretai paslysta, kai kalba pasisuka apie įmonių veiklos atskyrimą nuo politikos. Nesenas pavyzdys – dėl bendrovės „TeliaSonera“ vadovams išmokamų specialiųjų priedų konfliktavo Švedijos ir Suomijos vyriausybės. Švedai siekė juos sumažinti, o suomiai tvirtino, kad tokie klausimai nėra akcininko reikalas. Tačiau šis pavyzdys tik įrodo, kaip svarbu, kokius tikslus įmonei kelia valstybė – siekia kuo didesnės ekonominės naudos ar politinių dividendų.

„SEB Enskilda Lietuva“ vadovas Ž. Mačėnas atkreipia dėmesį, kad „TeliaSonera“, kurios kontrolinį akcijų paketą valdo Suomijos ir Švedijos vyriausybės, yra į biržos sąrašus įtraukta bendrovė, tad dalis akcininkų – privatūs. „Tai labai sėkminga įmonė, nemažai jos pajamų šiandien atkeliauja iš užsienio šalių, kuriose jos veiklos nepasiekia Švedijos vyriausybės noras šį bet tą pareguliuoti. Bet kokiu atveju, skirtingi akcininkai su skirtingomis nuomonėmis įmonei tik padeda, nes kompromisas vis tiek neišvengiamas“, – sako Ž. Mačėnas. Ir priduria: kuo skaidresnė įmonės veikla, tuo daugiau galimybių pritraukti ir privatų kapitalą.

Klausiantiesiems, kodėl būtent švediškas valstybės įmonių valdymo modelis labiausiai patiko Lietuvos Vyriausybei, „SEB Enskilda Lietuva“ vadovas atsako: nereikia išradinėti dviračio, nes tai nors ir ne tobulas, bet veikiantis ir pasiteisinęs modelis. Ūkio viceministras R. Žylius primena, kad savo modelį sukūrė ir Rusija: valstybės įmonių akcijos parduodamos biržoje, bet nedaromi jokie sprendimai, kaip užtikrinti skaidrumą – investuotojams siūloma pirkti rusiškų įmonių akcijas pagal rusiškas žaidimo taisykles.

 

Jokios politinės įtakos: lietuviška patirtis

Lietuvoje niekam ne paslaptis, kad nemažai valstybės įmonių tampa saugia užuovėja įvairių partijų bičiuliams, jos išnaudojamos, siekiant savų tikslų ir įgyvendinant ideologinius planus. Kaip svainių ir kurso draugų šalyje pasiekti, kad politinė įtaka valstybės įmonėms būtų kuo mažesnė? Ūkio viceministras R. Žylius neslepia, kad jam patinka Singapūro praktika: griežta tvarka, aiški veiklos struktūra ir vienintelis įmanomas politinės įtakos įgyvendinimo būdas – įmonių valdybos paskyrimas.

„Pagrindinė mintis tokia: didžiulį ir našų valstybės turtą turėtų valdyti patys geriausi vadovai. Kai Lietuvoje kalbame apie pačius geriausius, jų, patikėkite, tikrai nedaug. Ir tarp jų nėra jokių nusipelniusių partiečių. Žinoma, politinės įtakos mažinimas nėra lengvas uždavinys, šį kelią nuėjo ir Skandinavijos šalys. Bene geriausias pavyzdys apie dabar ten vyraujančią praktiką yra šis: vienos daniškos privačios bendrovės vadovai buvo paskirti į valstybės įmonės valdybą, tačiau po dar vieno kvietimo apsilankyti pas ministrą pasakė, kad arba tai baigiasi, arba jie atsistatydina ir spaudos konferencijoje papasakoja, kas vyksta. Kadangi tai buvo labiausiai žinomi vadovai Danijoje, jų galia visuomenės nuomonei buvo didesnė nei politikų“, – sako R. Žylius.

Taigi pačių geriausių ir sėkmingiausių vadovų autoritetas Danijoje padeda apsiginti nuo politikų bandymų paveikti jų vadovaujamas įmones. Ar vien to užtenka? Daugeliu atvejų – taip. Antroji imuniteto politinei įtakai sudedamoji dalis – viešumas. Jeigu įmonei nustatytas vienas konkretus tikslas – siekti pelno, ji neatlieka kitų funkcijų, nuolat pateikia veiklos ataskaitas, vargu ar tokiai įmonei norės vadovauti žmogus, nesugebantis susitvarkyti su keliamais reikalavimais. Be jokios abejonės, tokiam vadovui būtina mokėti solidų atlyginimą. O Lietuvoje šiam klausimui alergiški beveik visi.

„SEB Enskilda Lietuva“ vadovas Ž. Mačėnas sutinka, kad mūsų šalyje vyrauja nebrandus požiūris į didelius vadovų atlyginimus, tačiau primena, kad jau minėta „TeliaSonera“ savo vadovą perpirko iš SEB banko, vadinasi, jam pasiūlė tikrai neprastesnes sąlygas, o tai reiškia, kad įmonė, kurios kontrolinis akcijų paketas priklauso valstybei, yra konkurencinga darbo rinkoje. Pasak pašnekovo, jeigu įmonių, iš kurių tikimasi pelno, vadovai uždirbs mažiau nei eiliniai analitikai privačioje bendrovėje, jie atitinkamai ir dirbs. „O Lietuvoje labai dažnai nutinka taip, kad vadovo uždarbis vis tiek bus didelis, tik atlyginimas mažas…“ – juokiasi Ž. Mačėnas.

Šioje vietoje taip pat turėtų padėti skaidrumas: pagal į biržos sąrašus įtrauktų bendrovių standartus pertvarkytų valstybės įmonių ketvirčio veiklos ataskaitas sektų biržos analitikai, analizuotų kiekvieną rodiklį, lygintų su kitomis tos pačios veiklos grupės įmonėmis. Ir jeigu akivaizdu, kad įmonė dirba blogai, jos vadovas netektų darbo. Šie principai liečia ir įmonių valdybas. Jeigu įmonė dirba pelningai, o jos rodikliai rodo, kad ateityje bus uždirbama dar daugiau, jos vadovui privalu mokėti didelį atlyginimą. Geras specialistas visuomet kainuoja. Be to, supratimas, kad reputacija gali nulemti ir nulemia konkretaus specialisto ateitį, sudaro prielaidas, kad skaidrumo standartai būtų kuo aukštesni.

Žinoma, valstybės įmonių pertvarkos autorių laukia nelengvas uždavinys, ypač užtikrinant atskyrimą nuo galimos politinės įtakos. Bet net ir dabar yra techninis bei juridinis mechanizmas – Akcinių bendrovių įstatymas. Vyriausybės priimtos skaidrumo gairės numato, kad valstybės įmonės turi būti pertvarkytos pagal į biržos sąrašus įtrauktų bendrovių pavyzdį ir galbūt net atitikti aukštesnius reikalavimus. Jau šį rudenį bus parengta strategija, kokiais principais remdamasi Vyriausybė ketina įgyvendinti savo nuosavybės teises: kaip bus skiriamos valdybos, stebėtojų tarybos, kaip nustatomas vadovų atlyginimas ir pan.

Beliks sulaukti tik principinio sprendimo, kad toks kelias Lietuvai tinka. „SEB Enskilda Lietuva“ vadovas Ž. Mačėnas primena, kad patikėti pasirinkto modelio teisingumu padeda ir įkvepiantys pavyzdžiai. Kaip šiandien atrodo bendrovės „Vilniaus vandenys“ ir „Tallinna Vesi“, sukurtos sovietmečiu, veikusios pagal vienodus principus, o atkūrus nepriklausomybę pasukusios skirtingais keliais? Estų įmonė pelningiausia savo kategorijoje Europoje, o mūsiškė neišsikapsto iš korupcijos skandalų ir skundžiasi nuolatiniais nuostoliais.
Ar gali beveik 18 mlrd. litų vertės valstybės komercinis turtas kasmet atnešti po 1,5 mlrd. litų į šalies biudžetą? Atsakymas paprastas: gali, jeigu mes to norime.

 

 

Žurnalas „Valstybė“