Diskusijų apie nenaudėlius socialinės paramos gavėjus, kurie piktnaudžiauja savo statusu, kyla nuolatos, jos ypač paaštrėjo pastaruoju metu. Nors kaip tik šiuo metu akivaizdu, kad socialine parama naudojasi ne „profesionalūs“ pašalpininkai, o krizės aukos, tikėtina, kad tarp jų yra ir dirbančių nelegaliai, tačiau tai – kartu ir valstybės ekonominės politikos atspindys. Jei smulkiųjų įmonių mokesčiai būtų racionaliai maži, žmonės juos mokėtų ir savo veiklą legalizuotų, kaip dalis iš jų darė iki šiol (tik po reformų pasitraukė į šešėlį). Galbūt jie ir neatneštų daug pinigų į biudžetą, tačiau bent jau nekabėtų ant visuomenės sprando, naudodamiesi socialine parama.
Sprendžiamos ne tos problemos
Jeigu tokia šalies ekonomikos padėtis bus ir toliau, tikėtina, kad pašalpas gaunančių šeimų vaikai įgis ne tokių socialinių įgūdžių, kokių reikėtų visuomenei. Beje, vargu ar Lietuvoje artimiausiais metais tai bus plačiai paplitęs reiškinys, nes socialinė parama mūsų šalyje – labai menka, išgyventi iš jos – neįmanoma, nebent vegetuoti, ir nuolatiniam tokiam gyvenimo būdui gali ryžtis išties mažai žmonių, dažniausiai gyvenančių kaime.
Tikėtina, kad valdžia, dažnai labiau girdinti verslo, o ne žmonių balsą, gavo signalą, jog, kiek gerėjant ekonomikai, neįmanoma prisikviesti žmonių dirbti už minimalų atlyginimą, ir esą dėl to kalta „dosni“ socialinė parama. O štai jeigu pašalpų gavėjus dar smarkiau prispaudus – ir morališkai, ir finansiškai, tai padaryti būtų lengviau.
Tačiau ta kita medalio pusė, klausimas, kurį sprendžia daugelis išsivysčiusių valstybių, skiriančių dosnesnę socialinę paramą, vis dėlto egzistuoja. Problema tokia, kad socialinė pagalba, kuri turėtų būti trumpalaikė, ištikus nenumatytoms gyvenimo aplinkybėms, tampa ilgalaikiu gyvenimo būdu ir toks gyvenimo būdas net paveldimas taip titulas – atitenka ne tik vaikams, bet ir anūkams, proanūkiams.
Vis dėlto Lietuvoje turėtume konstatuoti kiek kitokią problemą: kol atlyginimai bus panašūs į socialines pašalpas, jas gaunantieji prie darbo tikrai neskubės. Žinoma, Lietuvoje tai sprendžiama atvirkščiai – ne ieškant galimybių, kaip pagerinti ekonomikos sąlygas, kad didėtų atlyginimai, atsirastų darbo vietų, o mažinant socialinę paramą ir tuščiai raginant žmones pasirūpinti savimi.
Skurdo spąstai
Neseniai Prezidentūroje net vyko apskritojo stalo diskusija, ar socialinė paramos sistema Lietuvoje skatina dirbti ar atvirkščiai, ir buvo konstatuota, kad racionaliai mąstantis žmogus tikrai atsisakys menkai apmokamo darbo, jeigu dėl to sumažės valstybės mokamos pašalpos ir bendra šeimos pajamų suma nepadidės. Socialinių problemų analitikų nuomone, daugelis žmonių patenka į vadinamuosius skurdo spąstus, kai valstybei mokant pašalpas dirbti nenaudinga, nes uždarbis bus lygus prarastoms pašalpoms, o pačių pašalpų oriam gyvenimui nepakanka.
Nors, Statistikos departamento duomenimis, pirmąjį šių metų ketvirtį Lietuvoje nedarbo lygis siekė 18,1 proc., o politikai ir ekspertai sutaria, kad krizės metu laisvų darbo vietų beveik nėra, Prezidentės patarėjo ekonomikos klausimais Nerijaus Udrėno teigimu, dabartinė socialinės paramos sistema žmones skatina nedirbti ir stumia į dar didesnę atskirtį, o valstybės konkurencingumą priartina prie minimumo. Esą iki krizės dalis gyventojų įprato gyventi iš valstybės paramos ir nesiekia įsilieti į darbo rinką, o negalintieji dirbti valstybės dėmesio dažnai nesulaukia.
Žmonės – racionalesni
Tačiau ekonomistas Romas Lazutka pateikė kiek kitokį Lietuvos socialinės politikos ir skurstančiųjų padėties paveikslą. Pasak jo, valstybės parama skurstantiesiems yra nepakankama, t. y. per maža ir neaprėpia visų skurdžiai gyvenančių žmonių. Be to, patiems skurstantiesiems ne visuomet apsimoka dirbti, nes atskaičius mokesčius ir praradus pašalpas bendra pajamų suma nepadidėja, tad šeima vis tiek lieka skurdo spąstuose.
Jo duomenimis, 2008 m. Lietuvoje skurstantieji sudarė apie 5 proc. šalies gyventojų, o krizės sąlygomis šis skaičius esą galėjo padidėti iki 7–13 proc. Pirmąjį šių metų ketvirtį socialinės paramos gavėjų iš viso buvo apie 150 tūkst.
Vadovaujantis Lietuvos įstatymais, valstybės remiamos pajamos siekia 350 litų. Tai reiškia, kad, jeigu šeimoje vienam žmogui tenka mažesnė pinigų suma, tokia šeima gali pretenduoti į valstybės paramą. Maksimali pašalpos riba siekia 315 litų. Tačiau, R.Lazutkos teigimu, tokios pašalpos gavėjų yra gerokai mažiau nei skurstančiųjų.
Analizuodamas, kiek socialinės pašalpos yra susijusios su paskatomis dirbti, pašnekovas pastebi, kad Lietuvoje vyrauja tokia socialinės paramos ir mokesčių sistema, kad racionaliam asmeniui nebūtinai naudinga dirbti, nes priešingu atveju jis tiesiog praras pašalpas, laisvalaikį, o bendros šeimos pajamos nepadidės.
Mokslininko svarstymu, tuo atveju, kai šeimos pajamos yra labai mažos, ją remia valstybė. Kaip jau minėjome, maksimali pašalpos riba yra 315 litų vienam asmeniui. Tad jeigu pašalpą gaunantis asmuo gali sumažinti savo poilsio laiką ir dirbti, jis greičiausiai dirbs, nes sieks padidinti šeimos pajamas. „Tačiau jeigu žmogus pajėgia uždirbti vienam savo šeimos asmeniui 315 litų, jo darbas nesuteiks šeimai papildomų pajamų, kurios gali būti gaunamos socialinės pašalpos forma. Ir, žinoma, jei asmuo neturi kvalifikacijos, negali uždirbti gerokai daugiau, jam nusvyra rankos, jis nemato prasmės dirbti“, – teigė R. Lazutka.
Ekonomistas tokią elgseną vadino racionalia, nes toks asmuo ir jo šeima nieko neišloštų, maža to, tik prarastų laisvalaikį.
Pasak R.Lazutkos, lygiai tą patį būtų galima pasakyti apie asmenis, kuriems pasitaiko galimybė du kartus padidinti pajamas arba, tarkime, anksčiau dirbus puse etato, imti dirbti visu etatu. „Jeigu bruto algą padidintume du kartus ar žmogus vietoj pusės etato dirbtų visu etatu, atlyginimas „ant popieriaus“ galėtų padvigubėti. Tačiau, atskaičiavus mokesčius ir pašalpas, kurias jis praras dėl to, kad išaugo jo bruto pajamos, gali atsitikti taip, jog neto pajamos šeimoje vienam asmeniui padidės ne 50 proc., o tik 10 proc. Tuomet, žinoma, racionalus žmogus galvoja, ar verta didinti darbo pastangas. Taip atsiduriama skurdo spąstuose, nes daugiau dirbti neapsimoka, o socialinė parama yra tokia, kad vis tiek liekama gyventi skurde“, – pasakojo ekonomistas.
„Kai socialinės išmokos mokamos nepriklausomai nuo šeimos pajamų, žmogus būna suinteresuotas dirbti, nes jo pajamos didėja, ir taip išsaugoma paskata dirbti“, – reziumavo R.Lazutka.
Tiesmukas mąstymas
Paprastai sakant, vos pajudinęs pirštą žmogus, sakykim, mezgantis kojines ir pardavinėjantis jas turguje, jau netenka teisės į socialinę paramą. Apskritai jai gauti yra sukurta apie 15 įvairiausių barjerų, ir tik visus juos peržengusieji gauna teisę į skurdžias socialines išmokas.
Vyriausybė mus beveik įtikino, kad su pasauline krize, kurios padarinius junta ir Lietuva, nieko negalima padaryti. Tačiau akivaizdu, kad mus žudo ir pernelyg tiesmukas mąstymas, visiškai neanalizuojant galimų žmonių elgesio motyvų, taip pat nejaučiant atsakomybės už moralinę atmosferą visuomenėje.
Simboliška, kad Premjero Andriaus Kubiliaus ryžtas išguiti šalies išlaikytinių sindromą pasigirdo kaip tik artėjant Pasaulinei savižudybių prevencijos dienai, rugsėjo 10-ajai, ir socialiniai veiksniai tarp savižudybių priežasčių užima ne paskutinę vietą…
Trečdalis žmonių Lietuvoje dreba dėl savo darbo vietos ir sutinka dirbti net už vergišką atlyginimą, daugybė žmonių, dėl vaikų pamynę savo orumą, mina socialinės paramos centrų slenksčius… Tad kaip jiems turėtų nuskambėti valdžios priekaištai dėl išlaikytinių sindromo?..
Teodora Rašimaitė, „Savaitė“