Tarp LP apklaustųjų – profesinės sąjungos „Sandrauga“(Kaunas) pirmininkas Kęstutis Juknis, mananti, kad profsąjungų judėjimas yra skaldomas ir tai daroma tyčia. Milijoninių lėšų skyrimas iš valstybės biudžeto – „tai praktiškai papirkinėjimas“. Be to, kauniškių lyderis teigia, kad „didieji centrai“ siekią įsitvirtinti kaip monopolijos.
Pasak K.Juknio, visos profsąjungos turinčios būti atviros vienos kitoms, rengti bendrus koordinavimo posėdžius, o pradėti reiktų nuo bendro visų profsąjungų renginio. Paklaustas, kas gi turėtų tokį renginį inicijuoti, K.Juknis atsako: stipriausieji. Vien LPSK ir LDF dalyvavimas esą garantuotų 70 proc. tokio renginio sėkmės.
O ką atsako į tokius siūlymus vadinamieji nacionaliniai centrai?
Pasak didžiausio profesinių sąjugnų junginio – LPSK – vadovo Artūro Černiausko, svarstomos problemos šaknis – lyderiai. Jų gražūs žodžiai apie vienybę,deja, dažnai esą tik retorika. „O rezultatas būna toks: jūs dirbkite – mes pasižiūrėsime, kas iš to išeis. Jei reiks, pakritikuosime“.
Argumentų nesiburti kartu dirbti, A.Černiausko nuomone, randama vis naujų: „tai autoritetas gali nukentėti arba kažkas nepriimtina ir pan.“
Kliūtis, daro išvadą stambiausio susivienijimo vadovas – kai kurių lyderių asmeninės savybės, pozicijos, ambicijos. „Juk nemaža naujų profsąjungų atsirado skylant jau esamoms.Tad esant tiems patiems vadovams sunku įsivaizduoti, kad jos vėl susijungtų.
Kai LPSK pirmininku buvo Algirdas Sysas,prisimena LPSK pirmininkas, „Solidarumo“ – Aldona Balsienė, LDF viena iš vadovių – Regina Rekešienė, tarp šių organizacijų irgi buvo didžiausia įtampa. O štai pasikeitė vadovai – ir buvo rasta tam tikrų būdų dirbti kartu.“
Ir dar dėl vienybės: A.Černiauskas siūlo pirmiausia pasistengti bent jau būti tolerantiškiems bei atsisakyti praktikos vieniems ant kitų „pilti purvą“.
Paklaustas, ar LPSK neketina imtis iniciatyvos suburti visas šalies profsąjungas, LPSK vadovas atsakė, jog, jo nuomone, konfederacija daugiausiai tos iniciatyvos jau ir iki šiol rodžiusi. Ką dar būtų galima padaryti – prisipažįsta nežinąs.
„2006 m. „Solidarumui“ ir Darbo federacijai įteikėme pasiūlymą jungtis, tačiau abi organizacijos jį atmetė, – prisimena A.Černiauskas. – Pernai Kaune susikvietėme šiame regione veikiančias profsąjungas… Deja, mūsų siūlymai neranda atgarsio.„Neformalus lyderių bendravimas, beje, vyksta, – tęsia LPSK vadovas. – Tačiau kai pasiūlau, pavyzdžiui, įsilieti į mūsų trijų organizacijų koordinacinį centrą, kuriame ieškoma bendrų sprendimų, atsako nesulaukiu“, – apgailestauja pirmininkas.
Apie iš Vyriausybės gaunamų lėšų klausimą, kuris pastaruoju metu yra labai eskaluojamas, A.Černiauskas sako apskritai nenorintis kalbėti, nes kiekvienai profsąjungai yra prieinamas toks finansavimo būdas. „Kiekviena organizacija gali parengti programą ir prašyti ją finansuoti. Stebina tai, kad kai parašai projektą, gauni lėšų, tada atsiranda kitos profsąjungos ir sako: duokite ir mums, mes irgi norim. Žinoma, blogai, jeigu mainais už pinigus duodi kažkokius įsipareigojimus, bet jeigu nieko neįsipareigoji, – tai yra visiškai sveikintina. Mes ir vėl rašysim projektų lėšoms iš ES struktūrinių fondų gauti, ir tai yra viena iš galimybių vystytis, gerinti veiklos kokybę ir ugdyti profsąjungų aktyvą bei lyderių pamainą“, – pasakoja profsąjungų susivienijimo vadovas.
LPSK pirmininkas siūlo profsąjungoms, nepriklausančioms jokiam dariniui (LPSK skaičiavimais, jos vienija apie 30 proc. visų šalies profsąjungų narių) ir nenorinčioms įsilieti į profsąjungų centrų sudėtį, jungtis nors šakiniu ar teritoriniu principu. „Kai yra tam tikras junginys, struktūra, kaip, pavyzdžiui, Nacionalinis pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimas, tada galime kalbėti apie bendrus projektus, bendrus renginius ar sprendimus, o ateity – gal ir apie didesnių organizacijų susijungimą“, – svarsto A.Černiauskas.
(Pagal laikraštį “Lietuvos profsąjungos” – JS)