Priimti mokestiniai pakeitimai neatnešė laukiamo efekto. Sėkmingo augimo metais valdžia galvojo, kaip įsivesti eurą, bet primiršo stiprinti konkurencinius pranašumus. Taip teigiama Baltijos plėtros forumo, dar vadinamo Baltijos Davosu, metinėje apžvalgoje.

 

Per anksti skelbti krizės pabaigą

„Nėra pagrindo pesimizmui dėl regiono pamatinio konkurencingumo, tačiau per anksti skelbti, kad krizė baigėsi, – tvirtina apžvalgos autorius dr. Christianas Ketelsis. – Drastišką ekonomikos sulėtėjimą didžia dalimi natūralus pasaulinės krizės rezultatas.“ Pasak eksperto, Baltijos šalims padėjo narystė ES, tačiau paaiškėjo, kad sekti ES gairėmis nepakanka, norint užtikrinti tvarią konkurenciją, – dabar reikia naujos augimo strategijos.

Šiam regionui priskiriamos Baltijos ir Šiaurės šalys (Danija, Suomija, Islandija, Norvegija, Švedija), Vokietijos ir Lenkijos šiaurinės dalys, dalis Rusijos. Čia gyvena 57,5 mln. žmonių, ūkio apimtis siekia 1,2 mlrd. eurų – tiek sudaro 11 proc. Europos Sąjungos (ES) bendrojo vidaus produkto (BVP).

Pasaulinės krizės smūgis regionui buvo neproporcingai stiprus, o atsigavimo greitis yra „didelis, bet trapus“. Eksportas išlieka silpnas, nepaisant kai kurių teigiamų ženklų. Konkurencingumo pamatai yra stiprūs, tvirta fiskalinė vyriausybių pozicija esą net leidžia judėti aukštyn. „Pastarasis dešimtmetis buvo įspūdingos Baltijos šalių ekonomikos plėtros metas, jos sėkmingai atsilaikė prieš sunkų prisitaikymo progresą, tačiau gili krizė signalizuoja, kad ekonominė politika turi būti iš pagrindų peržiūrėta“, – pažymi ekspertai.

Iki 2008 m. regiono ūkis augo vidutiniu pasauliniu greičiu, net sparčiau nei Šiaurės Amerikos ir Vakarų Europos šalių ekonomikos, bet krizė čia smogė labiau. Vidutinė BVP dalis žmogui Baltijos jūros regione pernai krito 4,6 proc. – truputį mažiau nei prognozuota, bet tik Britų salose šis rodiklis buvo prastesnis (5,2 proc.). Tiesa, jau šiemet tikimasi augimo.

Ekspertų teigimu, Baltijos šalys dėmesį buvo sutelkusios į tai, kaip atitikti reikalavimus eurui įsivesti, pamiršdamos finansų rinkų, o kai kuriose šalyse – ir viešųjų finansų stabilumą. Joms pavyko atverti rinkas ir perimti ES taisykles bei reguliavimą, tačiau iš esmės nesisekė vystyti išskirtinių konkurencinių privalumų, ypač plėtojant vietos kompanijas. Regione trūksta smulkių ir vidutinių įmonių, o konkurencingumo išsaugojimas artimiausioje ateityje bus didelis iššūkis.

„Geresnė Lenkijos situacija sunkmečiu nerodo didesnio ar tvirtesnio konkurencingumo – tai yra specifinių šalies faktorių rezultatas; gera jos valiutos pozicija yra unikali galimybė įveikti šalies konkurencines silpnybes“, – teigiama apžvalgoje, kurią rengiant prisidėjo Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto profesorius Algirdas Miškinis ir kiti ekspertai iš Baltijos šalių bei Lenkijos.

Paskolų bumo ženklai buvo matyti jau 2003 m.

Lietuvai apžvalgoje skirta daugiau nei 20 puslapių. Mūsų šalies, kaip daugelio naujųjų ES narių, ūkis pastaraisiais metais augo itin sparčiai. 2007-2008 m. realus BVP augimas siekė maždaug 8 proc. – kur kas daugiau už potencialų. Po 1998-ųjų Rusijos krizės sparčiau atsigauti padėjo eksportas. BVP šuolį nulėmė vidaus poreikio augimas, kurį skatino pigūs kreditai, o tai augino kainas ir vertė didinti atlyginimus. Toks esą neracionalus perteklius ilgainiui pavirto į bankų praradimus, nepamatuotas ir neefektyvias investicijas, perdėtą privataus sektoriaus įsiskolinimą, pernelyg optimistines pajamų iš mokesčių prognozes. Vidaus poreikio augimas buvo galingas ūkio stimulas, bet galiausiai jis sugriuvo, sprogo nekilnojamojo turto burbulas ir užgriuvo pasaulinė krizė.

Pirmieji paskolų bumo ženklai Lietuvoje išryškėjo jau 2003 m., o nuo 2005 m. buvo vis labiau matomi. Nuosmukis prasidėjo vėliau nei kitose Baltijos šalyse, o metiniai eksporto ir gamybos rodikliai išliko tvirti (daugiausia dėl to, kad „Mažeikių nafta“ vėl ėmė dirbti visa apimtimi, o vartotojų išlaidos liko tame pačiame lygyje. Tai padėjo Lietuvai išvengti itin staigaus nuosmukio, nors kitose Baltijos šalyse ūkis ėmė trauktis sparčiau. Bet pernai prekių ir paslaugų eksportas smarkiai krito, susitraukus nekilnojamojo turto rinkai vasarą gerokai sumažėjo vidaus vartojimas, bankai sugriežtino skolinimo politiką.

Mūsų šaliai prieš krizę buvo pavykę padidinti produktyvumą, ypač finansinio tarpininkavimo, transporto, nuomos, nekilnojamojo turto, komunikacijos ir kai kuriuose kituose sektoriuose. Tačiau užimtumo lygis (2008 m. – 64,3 proc.) buvo žemesnis nei Latvijoje ir Estijoje. Prognozuojama, kad nedarbo lygis šiemet sieks 16,5 proc. (prieš porą metų jis buvo 5,8 proc.).

Pagal tiesiogines užsienio investicijas Lietuva nuolat vilkosi iš paskos Latvijai ir Estijai. Bet investicijos buvo kreipiamos ne į nekilnojamąjį turtą ir finansų institucijas, o į pramonę. Šiuo požiūriu atsilikome tik nuo Norvegijos ir Rusijos (kur investicijas traukė nafta ir dujų sektorius), Suomijos.

Sulėtėjusi infliacija pernai buvo viena iš prošvaisčių krizės apimtos Lietuvos padangėje. Eksportas per aštuonerius metus buvo išaugęs 2,6 karto, tačiau pernai jo lygis nukrito iki 2007-ųjų lygio, o artimiausiu metu visiško atsigavimo nesitikima, nors šiemečiai duomenys suteikia optimizmo, visų pirma dėl išaugusio mineralinių produktų eksporto. Ir toliau daugiausia eksportuojamos prekės, o ne paslaugos, nors labiau išsivysčiusios ekonomikos elgiasi priešingai. Pastaraisiais metais didėjo aukštųjų technologijų produktų eksportas.

Garsina biotechnologijos ir mokslo slėniai

Apžvalgoje pažymėta, kad konkurencinė aplinka Lietuvoje yra gana palanki. Mūsų šalis pateko tarp 20 šalių, labiausiai lengvinančių sąlygas verslui (2005 m. Pasaulio banko duomenys). 2006-2007 m. šiuo požiūriu lenkėme Vengriją, Italiją, Graikiją, Lenkiją ir Kroatiją. Palyginti su ES vidurkiu, darbo sąnaudos Lietuvoje yra penkiskart mažesnės, ji turi įgudusių darbuotojų, kainos nėra didelės, visuomenė išsilavinusi (vyresnių nei 15 metų gyventojų raštingumas siekia 100 proc., kas trečias iš 25-64 metų žmonių turi aukštąjį išsilavinimą – tai yra dukart daugiau nei senosiose ES šalyse ir daugiausiai tarp Baltijos šalių).

Šios aplinkybės paverčia Lietuvą patrauklia šalimi. „Doing Business“ sąraše tarp 183 šalių užimame 26 vietą. Norint įregistruoti nuosvybę reikia vos dviejų procedūrų ir trijų dienų (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos vidurkis – 4,7 procedūros ir 25 dienų). Tačiau pagal įdarbinimo lengvumą likome 119 vietoje. Dėl menko uždarbio šalis patyrė smegenų nutekėjimą, išvyko kvalifikuoti darbuotojai, nors valstybė mokėjo už jų išsilavinimą. Žmonių trūkumas augino atlyginimus – ironiška, kad teko kviesti darbuotojus iš Baltarusijos ir Ukrainos.

Politinių institucijų vertinimas pagerėjo, tačiau tiek jų efektyvumas, tiek visuomenės pasitikėjimas politikais smuko, pastebėtas favoritizmas priimant valdžios institucijų sprendimus. Tiesa, sustiprėjo įstatymo viršenybė ir smarkiai sumažėjo organizuoto nusikalstamumo įtaka, bet krito pasitikėjimas policija.

Mūsų šalis vertinama kaip nuosaiki inovatorė, gerokai atsiliekanti nuo ES vidurkio, bet žinoma dėl mokslų slėnių ir biotechnologijų. Pastaroji sritis penkerius metus augo vidutiniškai po 22 proc., 17 specialistų nusprendė grįžti iš užsienio į Biotechnologijų institutą Vilniuje. „Ernst&Young“ teigia, kad Lietuvos biotechnologijų sektorius yra vienas didžiausių regione. 99 proc. produkcijos eksportuojama į 86 šalis. 2006 m. biotechnologijų pramonės pardavimai pasiekė 90 mln. eurų – toks pat rodiklis iš buvusių sovietinio bloko šalių buvo užfiksuotas tik Vengrijoje.

Nepaisant kai kurių privalumų, anot ekspertų, Lietuva stokoja aiškaus pranašumo prieš kitas šalis. Darbuotojų kvalifikacija ir infrastruktūra mūsų šalyje neblogos, tačiau buvo menkai tobulinamos, nepaisant ES fondų paramos

Sprendimai neatnešė laukiamo efekto

2000-2008 m. – didžiąją šio laiko dalį valdžioje buvo socialdemokratai – fiskalinė politika neapsaugojo nuo nekilnojamojo turto burbulų. Dabartinė Vyriausybė, reaguodama į krizę, susikoncentravo į priemones užtikrinti finansų sistemos veikimą, bet ne stimuliuoti ekonomikos atsigavimą. Lietuvos bankas sumažino reikalavimus bankų rezervams, padidinta indėlių draudimo suma, priimtas Finansinės drausmės įstatymas, sumažintas pajamų mokestis, tačiau padidėjo PVM, akcizai tabakui, alkoholiui ir degalams, panaikinta dauguma mokesčių lengvatų, sumažintos įmokos į pensijų fondus.

Nė vienas iš šių sprendimų neatnešė laukiamo efekto, teigiama apžvalgoje. Didžiulė mokesčių našta, kuri ypač užgulė nedideles įmones, ir neefektyvi kova su biurokratizmu buvo tarp priežasčių, kodėl ėmė augti nedarbas, o verslas atsidūrė prastoje situacijoje. Vilkinant struktūrines reformas tapo neįmanoma nukirpti jau prarytų biudžeto išlaidų. Smunkant biudžeto pajamoms, fiskalinis deficitas pernai išaugo iki 9 proc., nors 2008 m. ūkis dar augo 3 proc., o šiemet, tikimasi, turėtų mažėti. Deficitui sumažinti Vyriausybė buvo priversta brangiai skolintis (užuot paprašiusi Tarptautinio valiutos fondo pagalbos, ji papildė piniginę išleisdama 5 metų 500 mln. eurų euroobligacijų emisiją už 9,375 proc. palūkanas). Tai tik padidino valstybės skolą, o nacionalinį iždą apkrovė papildoma našta.

Tiesa, Lietuvos valstybės skola nėra pati didžiausia: Islandijos siekia 110 proc., Vokietijos – 80 proc, Lietuvos – beveik 40 proc., mažesnę skolą turi tik Estija ir Rusija.

Augantis nedarbas, kuris gali peraugti į struktūrinį (jis atsiranda, kai darbo paklausos struktūra neatitinka pasiūlos) skatina naują emigracijos bangą, kuri turės ilgalaikių neigiamų pasekmių, ypač demografijai – visuomenė ima senti, taip pat ima stigti įgudusių profesionalų. Pridėjus neefektyviai dirbantį viešąjį sektorių, kuriam esą verkiant reikia reformų, ir korupciją, šaliai tampa sunku pritraukti tiesioginių užsienio investicijų. nors dabartinė Vyriausybė daugiausiai dėmesio skiria būtent pastarosioms.

Vyriausybė ėmėsi švietimo, sveikatos ir socialinės apsaugos struktūrinių reformų, darbo rinką bando padaryti lankstesnę, mažina administracinę naštą, gerina priėjimą prie finansų, gerina galimybes eksportuoti ir investuoti. skatina energijos efektyvumą, planuojama supaprastinti ES struktūrinių fondų lėšų naudojimą.

Galime pralaimėti Azijai

Atsižvelgiant į istorinį pastarųjų dviejų dešimtmečių kontekstą, Baltijos šalių ekonominiai pasiekimai buvo įspūdingi. Nuosmukis paskatino kai kuriuos socialinius neramumus, bet juos užgožė gyvenimo kokybės pagerėjimas – gerovės lygis Baltijos šalyse pernai buvo daugiau nei pusantro karto geresnis nei dešimtmečio pradžioje. Nors valdžios institucijų veikla vertinama prastai, jų vyriausybės sėkmingai kovoja su krize. Tačiau ekspertai įspėja neapsigauti galvojant, kad krizė tėra didelė, bet laikina kliūtis kelyje. Naujos augimo strategijos esą reikalauja pirmiausiai kritiškai įvertinti ankstesniųs veiksmus.

Lietuvos augimas 2010 m. priklauso nuo išorinės paklausos atsigavimo ir investicijų. Mūsų šalis gali pasigirti mažesniu verslo ir gyventojų įsiskolinimu, lyginant su kitomis Baltijos valstybėmis ir ES senbuvėmis. Tikimasi, kad vidaus vartojimas pradės augti kitąmet. Šiemet dar laukiama BVP kritimo 3-4,5 proc. Ūkis ėmė lanksčiai taikytis prie pasaulinės krizės, bet perspektyva atrodo ne mažiau iššaukianti. Ekonomistas Raimondas Kuodis įžvelgia riziką, kad dėl neefektyvaus kapitalo bei darbo jėgos įdėjimo ir didžiulės skolos ilgalaikis ūkio potencialas gali būti menkas.

Pasak ekspertų, neigiamos įtakos pagrindinėms Europos ekonomikoms turės Graikijos krizė, jos poveikio neišvengs ir Baltijos jūros regionas. Ekonominis aktyvumas pamažu keliasi į Aziją, todėl ilgalaikėje perspektyvoje mūsų pozicijos gali susilpnėti.

 

Eglė Digrytė

www.DELFI.lt