Diskusiją vedė Ignas Krasauskas.

Ar trys Vyriausybės pasiūlymai – dėl atleidimo darbdavio valia be išankstinio įspėjimo, terminuotųjų darbo sutarčių visiems darbams ir viršvalandžių „be ypatingos priežasties” – padės kovoti su iškeltąja problema – nedarbu?

Gražina Gruzdienė. Aišku, tai yra pasiūlymai, nesusiję su nedarbo mažinimu. Tai yra bandymas pasinaudoti šita krizine situacija ir tiesiog padaryti tuos pakeitimus. Pavyzdžiui, viršvalandžiai. Visa Europa trumpino darbo laiką, kad kuo daugiau žmonių būtų užimta ir tų viršvalandžių išvis nebūtų. Jie tarėsi tarpusavyje, kad dirbtų kuo mažiau valandų, nes nedirbdamas žmogus turi kitų problemų – psichologinių – visi žinome tas problemas. Lygiai taip pat suminė apskaita. Čia yra būdas nemokėti už viršvalandžius. Juk galima tartis. Mes turime kolektyvinių sutarčių, kaip dėl apskaitos laikotarpio laiko normaliai susitariame ir sprendžiame. Bet jei mes norime visai Lietuvai ant vieno kurpaliaus leisti tą savivalę, tai tas nedarbo nesumažins, o tik apsunkins: mes mokėsime daugiau už sveikatos apsaugą, padaugės sukčiavimo atvejų. Dėl terminuotųjų sutarčių – daug galimybių jas sudaryti duoda Darbo kodeksas. Neskaitysiu paskaitų, bet galimybių yra daug.
Rūta Skyrienė. Pirmiausia nesutinku, kad bet kokie palengvinimai darbdaviui dėl darbo santykių nesudaro prielaidų kurti naujas darbo vietas. Lietuvoje darbuotojo apsaugos kartelė yra pakelta labai aukštai. Ir tai nesudaro gero investicinio klimato. Pažiūrėkime į visokius konkurencingumo vertinimus. Pasaulio banko „Doing business“ – Lietuva pagal darbo santykius užima labai žemą vietą. 131, man atrodo, buvo. Aš manyčiau, kad bet kokie laisvesni, lengvesni darbo santykiai išeitų į naudą. Dėl terminuotųjų sutarčių – tiek to, mes niekada už jas ir nepasisakėme. Bet dabar darbdaviai sako, kad jei dvejiem metams leistų laisviau sudaryti, tai jie gal ir įdarbintų. Jie negali numatyti į priekį, ar gaus, ar negaus užsakymų.
G.G. Kas dabar draudžia įdarbinti projekto laikotarpiui? Kas draudžia įdarbinti užsakymui? Mes tokias išimtis net kolektyvinėse sutartyse padarome. Yra visokių variantų, tik mes per mažai kalbame tarpusavyje. Mes tam pritariame, jei tai nepažeidžia tų darbuotojų, kurie nuolat dirba pajamų ir užimtumo. Mes sutinkame ir net surašome, kokiems darbams.
R.S. Dėl atleidimo darbdavio valia. Šis atleidimas pasaulyje dažniausiai yra taikomas tikrai labai aukštoms pozicijoms, kai nori pakeisti vadovą. Tiesiog sumokamos didesnės išeitinės išmokos. Kitas dalykas, kai norima atsikratyti kažkokiu tinginiu, blogai dirbančiu, su juo susitarti neina. Tada jam pasako „darbdavio valia“ ir tokį veiksmą galima apskųsti tik dėl diskriminacijos. Todėl jis būtų palankus tam investiciniam klimatui. Dabar įsiveliama į teismo ginčus, dar, žiūrėk, grąžina į darbą po dvejų metų, o šitą atvejį būtų galima apskųsti tik dėl diskriminacijos.

Ar verslo klimatas nešyla dėl darbo santykių?

Jūs sakote, kad pakeitimai gerintų verslo aplinką ir mažintų nedarbą.
R.S. Kodėl mes siejame nedarbo mažinimą su geresnėmis verslo sąlygomis? Nes tai yra natūralu. Mano tikslas – kad atsirastų daugiau investicijų. Vietiniam verslui dabar yra gana sudėtinga plėstis, bankų sektorius dar nepasirengęs finansuoti projektų ir dabar pagrindinis žvilgsnis turėtų krypti pritraukti užsienio investicijų.
Kokias investicijas turite galvoje? Kokius mastus?
R.S. Apimčių nepasakysiu. Neturi būti didelių investicijų, kad sukurtų daug darbo vietų. „Barclays“ pavyzdys: jų investicijos yra minimalios – į tinklus, į kompiuterius ir susodina tiek žmonių. Dabar „Lintel“ praneš, kad dviem šimtais žmonių didina savo įmonę, „Western Union“ ateina, irgi šimtais kalbama. Vyriausybei svarbiausia, kad tos investicijos kurtų naujas darbo vietas, o jeigu jos dar kurs vadinamąsias „geras“ darbo vietas, kur kuria aukštesnę pridėtinę vertę, tai bus tik geriau.
Bet iš tų 15 proc. bedarbių, pavyzdžiui, IT specialistai, ekonomistai ir farmacininkai, sudaro nedidelę dalį. Ką užsienio investicijos duotų nekvalifikuotai darbo jėgai?
R.S. Nekvalifikuotai darbo jėgai Vyriausybė nemėtys pinigų pritraukdama investicijų. Ten, kur numatytos dotacijos, tai numatytos būtent toms „geresnėms“ darbo vietoms. Nekvalifikuotą darbo jėgą, manau, reikia perkvalifikuoti.
Daiva Petrylaitė. Suomijos pavyzdys: ką padarė „Nokia“? Kiekvienas suomis pajuto, ką reiškia „Nokia“ suklestėjimas. Nes ji moka mokesčius, mokesčiai paskirstomi. Ir bedarbis gauna, ir daugiavaikis gauna.
R.S. Aplink tas „geras“ darbo vietas įsikuria sekretorė, vairuotojas, gal ir namų tvarkytoja, gal ir auklė. Jie aplink save automatiškai pradeda kurti darbo vietas. Lietuvos smulkus verslas irgi yra suinteresuotas investicijomis, nes ateina jų klientai. Jie iš jų perka paslaugas – valymą, šiukšlių vežimą. Visi gauna daugiau darbų. Gražina, sutikit, kad verslo sąlygas reikia gerinti, kad daugiau žmonių norėtų pradėti verslą. Dabar jaunimas nenori pradėti verslo. Todėl, kad jie pasižiūri į tai, ko jiems reikia, ir pradeda bijoti.
D.P. Ką tik grįžau iš Liuksemburgo. Nuostabu: kavinėms PVM – 3 proc., viešbučiams PVM – 3 proc. Ar tik darbo santykių reguliavimas yra didžiausia verslo skatinimo problema? Ar šiandieninė Vyriausybė su savo fiskaline politika nekasa dar didesnės duobės verslui?

Ar ne per pigiai parsiduodame?

D.P. Tarptautinė darbo organizacija vadovaujasi vadinamuoju darbo santykių stabilumo principu. Jie apie atleidimą darbdavio valia iš viso nekalba, jie kalba tik apie darbdavio iniciatyvą. Esmė yra tokia, kad turi būti svarbios aplinkybės. Mes padarome darbdaviui labai gerai, jam nereikia svarbios priežasties. Čia yra didelis palengvinimas. Ta finansinė kompensacija, už kurią jis atleidžiamas nuo prievolės surasti svarbią priežastį – va čia neaiškumų kyla. Aš manau, kad yra per pigu – per pigiai parduotas saugumas. Aš nežinau, ar verta save labai pigiai parduoti dėl kiekvieno ateinančio euro ar dolerio.
R.S. Čia nekalbama tik apie investuotojus, čia apskritai apie darbdavius. Kai eina investuotojas, žiūri viską. Aš mačiau vieno investuotojo lentelę, kurioje netgi surašyta, kiek nedarbo dienų, kokio ilgio atostogos. Ir ten yra Lietuva, Latvija, Ukraina. Ieškojo pigesnės darbo jėgos prieš keletą metų. Didelė lentelė, kurioje surašyta viskas. Ir todėl aš manau, kad laisvesni santykiai pagerintų klimatą. Iš esmės mūsų pasiūlymas yra apskritai peržiūrėti kodeksą iš naujo. Jis jau per sunkus, per didelis.
G.G. Teisingai sakai, bet aš mačiau tokį tyrimą: kiek kokios Skandinavijos šalies darbuotojas atidirbo procentų darbo laiko. Mūsų darbo laikas 80 proc. – žmonės dirba ir nepiktnaudžiauja, o ten tik 50 proc. tas darbo laikas. Jis serga, tai turi dėl vaikų išeiti. Investuotojai dėl to ateina, kad mūsų žmonėms darbas – gyvenimo šaltinis.
R.S. Aš manyčiau, kad neužsiauginome dar tiek tos gerovės, kad galėtume nedirbti.

Ant stalo – tik pavieniai kąsniai

Yra dvi sąvokos – darbo rinkos lankstumas ir darbuotojo saugumas. Kaip atrodo jų lietuviškas balansas pasaulio kontekste?
D.P. Labai gerai, kad paklausėte apie saugumą ir lankstumą. Lietuvoje nėra gero termino vadinamajam „flex security“ principui, kurio pagrindu remiasi bent dvidešimties ES valstybių darbo teisė ir socialinė politika apskritai paėmus. Mes pagal EK komunikatus, rekomendacijas, prieš keletą metų priimtą Žaliąją darbo teisės knygą turėjome įvertinti padėtį. Lietuvoje buvo padaryti pirmieji žingsniai. Kiek aš prisimenu, dar pagal anos kadencijos Vyriausybės rėmus vyko tyrimai, vyko vertinimai, kiek saugu, kiek lankstu – matuojamos tos svarstyklių lėkštelės. Buvo tikrai didelis mokslinis darbas padarytas, teko jame šiek tiek dalyvauti, bet jis „nusėdo“. Jo nėra, kas matė? Aš mačiau, nes aš dalyvavau.
R.S. Ministerija užsakė?
D.P. Socialinių reikalų, kaip visada. Bet keitėsi Vyriausybė, keitėsi jėgos, sudėtys, ir garantuotai labai geras darbas guli kažkur stalčiuose. Pavyzdžiui, dabar, kai kalbame apie tą projektėlį, iš savo, darbo teisės teoretiko, pozicijų galiu pasakyti: čia yra gerų dalykų, čia yra labai blogų dalykų. Aš – ne teismas, nepriimu sprendimo, bet yra dalykų, kurie, manau, prieštarauja ne tik tarptautiniams teisės aktams, bet ir mūsų Konstitucijai. Jūs tikitės pagerinti investicinę aplinką, aš tikiuosi, kad kažkoks teisingumas išlįs anksčiau ar vėliau. Tie bandymai – tai kąsniais paimtos problemos, bet ne kompleksinis darbas.
Vienu straipsniu mes galime sukelti labai daug problemų. Pavyzdžiui, atleidimas darbdavio valia, – mes užsisuksime teismų maratone.
Čia problemos paimtos iš konteksto. Galbūt tai buvo kompromiso rezultatas. Aš prisimenu, kaip mes Darbo kodeksą kūrėme – buvo labai daug kompromisinių dalykų ir kai kurie tokie neaptarti arba prieštaringi dalykai tiesiog išėjo į dienos šviesą vien dėl to, kad nebuvo kompromiso. Intuityviai jaučiu, kad čia tas pats, nes aš nedalyvavau darbe, tiesiog pasiėmiau projektą. Dabar yra palikta tiek nelanksčių dalykų Darbo kodekse, kad iš tiesų būtų galima keisti, keisti ir keisti. Mes paėmėme pačius populiariausius dalykus, neįvertinę galimos teisinės rizikos.
Ar galėtumėte paaiškinti, dėl ko žmonės galės skųstis?
D.P. Dėl teisėtumo principų man labai nepatinka tai, ko ir „Sodros“ įstatymuose labai daug yra ir jau galiojančiose Darbo kodekso nuostatose, – laikinumo. „Iki metų pabaigos“, „dvejiem metams“ – to būti negali. Kuo skiriasi darbuotojas, kurį mes priimsime nuo liepos pirmos į darbą, ir darbuotojas, kuris dar bus priimtas į naujai įsteigtą darbo vietą birželio 31 dieną? Niekuo. Jie abu eina į naują darbo vietą. Yra darbo santykių stabilumo principas. Laikinumas yra iš principo netinkamas.

Kodeksas netobulas, bet buvo būtinas

D.P. Darbo kodeksas – jis turi būti minimalistinis ir jis turi būti pastovus. <…> Mes turime padaryti taip, kad visiems apsimokėtų derėtis tarpusavyje. Jūsų darbovietėje vienos aplinkybės, Igno – kitos, aš iš mokslo pasaulio – pas mus iš viso pusiau bohema, visai kitokie dalykai. Vienas kodeksas, jei jis yra toks imperatyvus, jis netinka visoms situacijoms. Mes turime derėtis.
R.S. Aš irgi visiškai pritariu, ką jūs dabar pasakėte.
D.P. Aš tik prieštarauju buldozerio principui. Šiandien, nepykit, Rūta, yra buldozerio principas.
R.S. Bet ne aš jį dariau.
D.P. Aš apskritai.
R.S. Stabilumas yra geriau nei geresni pakeitimai. Tarkim, mokesčių srityje investuotojams svarbiau stabilumas negu kaitaliojimas kas metus. Gal tą kodeksą reikia paimti ir perrašyti? Dabar įkišame viena, įkišame trečia, ir, teisingai sakai, jis nesužaidžia. Vieną pakeitus kitką praleidi, nes kodeksas bando sureguliuoti viską. Taip gal ir iš tikrųjų nereikėtų. Ir tas laikinumas – kokiems dvejiem metams atleidimas darbdavio valia? Tai, mes sakome, geriau nereikia visai. Jis nepagerins [verslo aplinkos] absoliučiai.
G.G. Tinginį atleisti yra pilna straipsnių. Yra straipsnių už nuobaudas, už tam tikrą elgesį.
R.S. Sutinku, bet pasižiūrėk, kokius klausimus sudaro, kai vertina patrauklumą investicijoms. Lietuvoje ten viskas negerai.
G.G. Žinome apie skandinavų patirtį, vokiečiai sprendžia per sutartis, nėra tokio Darbo kodekso. Bet jei mes būtume laukę sutarčių dvidešimt metų ir kodekso nebūtų, tai kiti žmonės jau būtų kapuose. Lietuvoje nėra sąžiningumo. Aš nesakau apie jūsų darbdavius.

Pasiūlymas minimalizuoti Darbo kodeksą

D.P. Kalbant apie lankstumą, kuris nesugriautų saugumo pagrindo, gal aš utopistė, bet įsivaizduoju, kad mes iš viso turėtume minimalizmuoti DK imperatyvias nuostatas, bet šalia to mes turime (čia galbūt yra Sizifo darbas) pakeisti sąmonę tiek, kad aš ir be griežtos rankos – ar darbuotojas, ar darbdavys – būčiau sąžiningas. Reikia man viršvalandžių – mes susitarsime, reikia man dirbti pusę etato – gerai, šį ketvirtį dirbsiu puse etato, bet kitą ketvirtį aš žinau, kad tu, darbdavy, būsi mielas, ir pirmumo tvarka man grąžinsi tą likusį etatą. Valstybė to niekada nepadarys.
R.S. Profsąjungų bėda – gal ne Gražinos – pasirenka vieną blogą darbdavį, ir pagal jį visur varo – va, kaip padarė, va kaip apiplėšė, kaip bankrutavo ir išvažiavo.
G.G. Žmonės tada ir skambina, kai blogai. Va dabar atvejis Vilniaus mieste. Moteris viena augina vaiką ir ji yra suinteresuota tais viršvalandžiais. Sako, aš noriu užsidirbti ir atėjau per išeigines. Gaunu atsiskaitymo lapelį – šitų dienų nėra. Kai mes įsikišome, jai sumokėjo tuos pinigus. Bet čia turi būti sąžiningumas: jei tu prašai manęs, gerai, sutinku – aš užsidirbsiu, paaukosiu savo laisvalaikį, sveikatą.
G.G. O pagrindinė problema Lietuvoje yra švietimas. Jau kai kurie darbdaviai tų kolektyvinių sutarčių nesupranta, o kas dirba su paprastu darbuotoju, kad jis suprastų?
Taigi, visų pirma esama „minkštųjų” problemų, tokių kaip švietimas ir darbo santykių kultūra. O kalbant apie „kietąsias”, reguliavimą, tai turime Darbo kodeksą, kuris bando reguliuoti viską. Ir dėl to yra nelankstus, bet…
D.P. Įterpsiu į šitą vietą. Tai, kad turime kodifikuotą darbo teisę, nėra blogas dalykas. Visas pasaulis per pastaruosius 20 metų atsisakė kodifikuotos darbo teisės, bet dabar grįžta kalbos, kad reikėtų vėl kodifikuoti. Bet klausimas – iki kokio laipsnio. Gerai, kad nuo priėmimo iki atleidimo – viskas yra vienoje vietoje, bet kaip griežtai? Pavyzdžiui, ar kodeksui reikia reguliuoti maksimalų išeitinių kompensacijų dydį. Jei aš esu vienetinė darbuotoja, tai man gal sumokės ir už dešimt metų.
G.G. Aš manau, kad Darbo kodeksas ir taip yra minimalus. Mūsų sutartyse žymiai daugiau negu DK prirašyta.
D.P. Bėda yra ta, kad pas mus nėra teisės aktų rengimo ir keitimo kultūros. Aš įsivaizduoju, kad tokį darbą turėtų daryti specializuoti ekspertai, kurie pasiėmę vieną nuostatą ir jos pakeitimą iškart žinotų, kokiomis problemomis apauga tas pakeitimas. Aš iš principo būčiau už tai, jei kodekso pataisos būtų kompleksinės, o ne va tokiais kąsniais.
Kaip dabar siekiama įvesti pakeitimus į Darbo kodeksą? Viskas daroma skubos tvarka, Trišalėje taryboje nepritarta…
G.G. Buvo sukurtos trys darbo grupės, kurios turėjo pasiūlyti, kaip Lietuvoje mažinsime nedarbą. Nenoriu kalbėti apie stilių… Net eilinėje įmonėje derybos vyksta su protokolais, fiksuojant visas nuomones. O čia vienose grupėse buvo, kitose nebuvo. Buvo pasakyta, kad po to visi siūlymai bus sudėti į vieną bloką, ir žiūrėsime, kurie tinka, kurie ne. Dabar staiga į viršų išplaukė tik darbo santykių pasiūlymai. Aš sutinku su gerbiama Daiva, bendro konteksto nėra – ką mes čia iš tos tešlos užminkėme. To tikslo apie užimtumo didinimą nėra, jis pražuvo. Kaip figos lapeliu prisidengiant krize. Pasakykite, kuri pataisa pagerins gyvenimą paprastam žmogeliui, kuris ir taip vos kvėpuoja su minimaliu atlyginimu?

Trišalio dialogo nebėra

D.P. Lietuvoje nebeliko trišalio įsipareigojimo principo. Arba darbuotojai turi nusileisti ir savo saugumą paaukoti, arba iš darbdavio, iš verslo reikalaujama paaukoti dalį lankstumo. O ką daro Vyriausybė? Ar Vyriausybė eina į kokį nors kompromisą? Jų Trišalėje taryboje yra, bet tik sėdi.
R.S. Trišalio dialogo jau nebėra. Vieni viena sako, kiti trečia sako.
D.P. Šiaip trišalis principas visose civilizuotose šalyse galioja, bet nežinau, ar yra dar tokių valstybių, kuriose tikrai trišalė taryba verda savo sultyse ir nekviečia nei jūsų kaip patariamojo balso, nei manęs. Kažkada taip būdavo, bet protarpiais.
R.S. Jie net nerotuoja. Tie patys penkiolika metų.
G.G. Man teko būti Prancūzijos ekonominėje socialinėje taryboje. Aišku, šalis kito dydžio, bet darbas yra mokamas, ten narių daugiau nei 300, ten ekspertai įdarbinami, kurie irgi yra mokami. Dirba komisijos, kurios daro rimtas ekspertizes.
R.S. Jūs turėjote a.a. Mindaugą Kuraitį.
G.G. Mes turėjome vieną vargšą žmogų, kuris tikrai ten arė, ir dvi paneles. Mes norime, kad tiek žmonių aptarnautų tokio lygio klausimus? Tai yra ir užimtumas, ir teisė, ir ekonomika, ir dabar nevyriausybinis, ir jaunimo komitetas. Dabar įkūrė 11 komitetų. Kaip tie žmonės gali fiziškai juos aptarnauti, aš neįsivaizduoju.

Trišalė taryba savo sultyse

G.G. Dabar krizė. Ką valstybė turėjo daryti? Ji turėjo visaip stengtis, kad žmogus nebūtų išmestas į darbo rinką kaip bedarbis. Ką pas mus darė? Leido atleidinėti. Masiškai išėjo žmonės savo noru. Jei mes pažiūrėtume į statistiką, kurios mums nerodo. Net Trišalėje taryboje mes prašėme du kartus – mums nedavė. Juk ta statistika yra, „Sodra“ mato visus mokesčius ir pagal išmokėtas bedarbio pašalpas mato, kokiu pagrindu. 300 tūkst. žmonių, jei paimtumėte procentą, jūs apstulbtumėte – kiek žmonių buvo tiesiog prigąsdinti, kad tu nerasi darbo, buvo pervesti į laikinas agentūras. Vyriausybė turėjo stabdyti, sakyti: būk mielas, jei tas žmogus pas tave dirbo ir neprisidirbo, jis ne girtuoklis, neapsivogė, tu su juo atsiskaityk žmoniškai. Jei jis gaus už du, už keturis mėnesius išeitinę, Vyriausybė nemokės iš mokesčių mokėtojų fondų, sutaupysime užimtumo fondo lėšų ir juos nukreipsime kitur arba galėsime mokėti ilgiau. Dabar žmonių masė išėjo ant mokesčių mokėtojų galvos.
R.S. O tu manai, kad jie turėjo tom išeitinėm sumokėti?
G.G. Kai neturėjo, buvo kitas dalykas, bet yra daug atvejų, kai turėjo. Tą kontrolę Vyriausybė turėjo daryti, Darbo inspekcija turėjo daryti.
D.P. Jie darbo saugą turi reguliuoti. Gražina, apie Darbo inspekciją galiu tiesiai šviesiai pasakyti – Šaraškino įstaiga. Jie turėtų prižiūrėti tik darbo saugos klausimus.
G.G. Bet jūs pažiūrėkite, kiek yra skundų. O kas juos turi nagrinėti?
D.P. Teismas. Konstitucijai prieštarauja tai, ką daro Darbo inspekcija. Inspekcija negali spręsti mano ir mano darbdavio ginčo. Tai gali daryti tik teismas. Jei mane nuskriaudė, aš turiu eiti į teismą.
G.G. Jei ateina žmogus ir advokatas jam kainuoja šimtą litų, iš kur jis juos gaus?
D.P. Čia yra teismo pagalbos problema, čia jau iš kitos operos. Kas patikrina darbo inspektorių kvalifikaciją? Galiu užduoti klausimą ir paprašyti, kad Rūta paskambintų pasikonsultuoti. Garantuoju, kad atvirkščiai pakonsultuos. O jie eina, tikrina. Kodėl darbdaviai jų bijo? Patys žinome, kaip tie tikrinimai vyksta.
G.G. Yra visaip, yra visokių žmonių, bet yra ir labai principingų ir, jeigu jie bendradarbiauja su profsąjunga, išsprendžiami klausimai.

Net eilinėje įmonėje taip nesiderama

R.S. Aš dar bijau, kad kai atsidurs šitos pataisos Seime, kas liks iš jų.
G.G. Ne, jeigu darbdaviai nenusileis, jie negali teikti, nes tada jie sulaužo Nacionalinį susitarimą.
D.P. Kas tas jūsų susitarimas!?
G.G. Bet darbininkams yra naudingas sakinys, kad negali keisti trims šalims nesutarus.
D.P. O priims, ir ką jūs tada darysite?
G.G. Ir nieko. Eisime vėl prie langų.
R.S. Esate patariamasis organas ir liekate patariamasis.
D.P. Vyriausybė neria kaip triušis į krūmus. Pasirašė Nacionalinį susitarimą, o dabar pateikia trišališkai nesuderintą projektą.
R.S. Jie galvojo, kad tai yra suderinta, nes dirbo Vyriausybės darbo grupės.
D.P. Nes jiems taip patogu galvoti.
G.G. Jie išsirankioja iš tų darbo grupių pasiūlymus kaip razinas ir teikia kaip darbo grupės rezultatą. Mes eilinėje kolektyvinėje sutartyje rašomės protokolą, pešamės, kol pasirašome, o jūs raskite nors vienos darbo grupės abiejų šalių pasirašytą protokolą. Yra tiktai vienas parašas. Vienas. Eilinėje įmonėje mes taip nesiderame.

ATGIMIMAS