Žemiau už Lietuvos lygį nebuvo nė vienos valstybės. Šiemet šis lygis dar labiau krito. Dažnas lietuvis energijai jau skiria daugiau nei 60 proc. pajamų.

Laisvų žmonių vergija

Didžiosios Britanijos ekonomistai teigia, kad gyventojai, skiriantys mokesčiams už šilumą bei elektrą daugiau nei 10 proc. savo pajamų, patiria energetinį skurdą. Arba jei žmonės maistui išleidžia daugiau nei 30 proc. savo pajamų, tokią visuomenę galima vadinti skurstančia. Lietuvos gyventojai pagal abu kriterijus atsidūrė už skurdo ribos.

„Tai yra vergijos sąlygos, – neabejoja Lietuvos darbo ir socialinių tyrimų institutas, – skurstančioje visuomenėje blogėja gyvenimo kokybė ir… mažėja demokratijos garantijos. Tada lengviau manipuliuoti piliečių balsais ir nuostatomis”.

Tik juoktis telieka

Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas Rimantas Jonas Dagys viešai teigė netikintis, kad Lietuvoje žmogus sugeba išgyventi už 6 litus per dieną. Tačiau Kaune, Lampėdžių gatvės dviejuose daugiabučiuose, gyvenančios ir tikrai neprasigėrusios šeimos netgi džiaugtųsi, jei turėtų kiekvienam savo šeimos nariui bent 6 litų pajamas.

Pirmajame Lampėdžių gatvės daugiabutyje duris atidaro 30 metų Vaidas.

Specialiai pasirenkame jo tvarkingas buto duris. Kad kas nors nepagalvotų, jog kalbiname tinginius ar asocialus. Esą tik tokiems gali trūkti pinigų maistui. O kas yra kaunietis Vaidas?

Šeimos žmogus. Auginantis 5 metų sūnelį. Vaido žmona dirba pašte, o jis pats – vairuotoju.

Kiek lieka pinigų maistui, atskaičius visus mokesčius?

Vaidas plačiai nusišypso: „Ničnieko nelieka. Nors abu su žmona dirbame. Mūsų abiejų pajamos – 2000 litų. O už paskolą mokame bankui – 1100 litų. Ar dabar aišku, kiek mums lieka? Iš kur bus tų pinigų. Už elektrą, šildymą, komunalines paslaugas mokame 600 litų. Tiesa, vasarą mokėsime kiek pigiau. Kodėl šaipausi? O kas man belieka? Negi verksi atsisėdęs? Ką daryti daugiau? Tik juoktis ir belieka”.

Išvažiuoti iš Lietuvos nesiruošiate?

„Nėra kur bėgti. Kur čia nubėgsi? Ten, užsienyje, irgi nieko gero nėra. O čia bent tėvai šiek tiek padeda. Bet vaikų nusprendėme daugiau neturėti. Gal vėliau. Kai krizė praeis. O kada ji praeis? Ar iš viso praeis? – Vaidas mosteli ranka, tarsi sakytų „atia” ir vėl plačiai nusišypso. – Ai, durnių laivas”.

Šeimos nariui – 4 litai

Beldžiamės į Vaido kaimynų duris. Atidaro 44 metų Elvyra Šykštienė.

Išgirdusi klausimą, moteris iškart susigraudina: „Nieko nelieka atskaičius mokesčius. Į skolas klimpstame – ir viskas. Keturiese gyvename iš 800 litų pajamų. Jei 200 litų mokesčiams atiduodame – tai labai gerai. Bet nepavyksta atiduoti. Vyras – pirmos grupės invalidas. Vėžiu serga. Turime 11 metų ir 14 metų sūnus. O mes abu bedarbiai. Dirbau kasininke–pardavėja, bet tą parduotuvėlę uždarė. Mielai grįžčiau į kasą, bet darbo nėra. Birža nieko nesiūlo. Košmariška! Lendame į skolas ir nežinome, kaip kapstytis. Jei sumokėtume daugiau nei 450 litų už energetiką bei komunalines paslaugas, nieko neliktų. Nei vaistams, nei vaikams. Jei bent vyras būtų sveikas. O dabar – kažkur išvykti, vyrą ligonį palikti nėra jokios galimybės. Vaikų ateitis – be šansų. Mano gyvenimas – irgi be šansų. Nors nei prasigėrusi, nei rūkau, o į skolas vis vien klimpstu. Nueinu sutartį dėl skolų pratęsti, o iš manęs tarnautojos šaiposi „kaip gali nelikti pinigų?” Jų atlyginimai dideli. Įsivaizduoja, kad ir kiti labai gerai gyvena. Jei ne „Maisto banko” parama, iš viso būtų košmaras. Bent tam kartui kažkiek produktų duoda. Labai labai sunkiai verčiamės. Keturiese per dieną turime pragyventi iš 10-12 litų. Įskaičiuojant ir vaistus”.

O Seimo narys R.J.Dagys jumis nepatikėtų. Nes kasdien vienam šeimos nariui išleidžiate 3–4 litus. Anot jo, negalima per dieną išmisti už 6 litus. Vadinasi, jūs, Seimo nario požiūriu, esate nepatikima pilietė. Slepiate savo šešėlines pajamas? Tarkime, bent 2 litus.

„Juokaujate?! Jei turėtume šešėlinių pajamų, į skolas neklimptume. O kaip vaikus į mokyklą išleisti? Pernai jie mokykloje gaudavo šiokią tokią paramą, o šiemet, sako, neduos. Lėšas taupo. Už ką man vaikams uniformas, vadovėlius nupirkti? Ar kas nors be manęs galvoja?” – suirzta ponia Elvyra.

Pusė gyventojų įsiskolinę

Kitame Lampėdžių gatvės daugiabutyje skaitome skelbimą. Kaip name surenkami mokesčiai už namo administravimą, teritorijos priežiūrą ir eksploatacines išlaidas. Skaičiai – iškalbingi. Apie 50 proc. butų yra skolininkai.

64,37 proc. butų nėra skolingi už administravimą. Tik 49,23 proc. neskolingi už teritorijos priežiūrą. 52,08 proc. sumokėję namo eksploatavimo mokestį.

„Skolingojo” namo laiptais leidžiasi 33 metų Gitana.

Veš apsirgusią darželinukę dukrytę į polikliniką. Abu su vyru gauna minimalias algas. Kas mėnesį turi 1600 litų pajamų. Augina dvi dukras. Mažiukę, lankančią „Rasytės” darželį, už kurį tenka kas mėnesį pakloti 202 litus. Laimė ar nelaimė, mažoji dažnai serga. Tad kartais tenka mokėti tik pusę sumos. Vyresnioji duktė lanko mokyklą.

Gitana guodžiasi: „Mokslo metų pabaiga, todėl vežioja vaikus į visokias ekskursijas. Tik mokėk ir mokėk. O mūsų pajamos visai menkos. Praėjusį mėnesį už elektrą, šildymą ir komunalines paslaugas, įskaitant telefoną, sumokėjome 800 litų. Dar baigiame išsimokėti už lizingu paimtą šaldytuvą ir skalbimo mašiną. Laimė, jau baigiame. Rugsėjį būsime išsimokėję. Kaip gyvename? Patys paskaičiuokite. Sunkiai. Oi, net nenoriu šita tema kalbėti. Beviltiška”.

41 metų Rūta Aleksandravičiūtė, turinti 5 vaikus ir sugyventinį Dainių, išgyvena iš pašalpų už vaikus. Nes sugyventinis Dainius dirba už minimalią algą.

„Dainiau! – šaukia R.Aleksandravičiūtė iš virtuvės, kur garuoja skaniai kvepiantis puodas. – Kiek mums kainavo elektra?”

O Dainius, taisantis kažkokį elektros prietaisą, atsiliepia: „88 litus! Bet dar mokėjome už šildymą 330 litų, ir už „mobiliaką” mokėjome. Turbūt apie 600 litų iš viso sumokėjome!”

„Ai, – atsidūsta R.Aleksandravičiūtė, – kiek sumokėjome, tiek. Kaip bus, taip ir bus. Svarbu, kad vaikai būtų sotūs. Aš pirmiausia žiūriu, kaip pamaitinti vaikus. Vyriausiajai dukrai dar tik 14 metų. O kiti keturi – dar visai mažiukai”.

Bulvės ir kruopos

Reklamos vadybininke dirbanti 25 metų Ilona prisipažįsta mintanti tik kruopomis ir bulvėmis. Mat daugiabutyje nuomojasi butą.

Ilona skaičiuoja: „Mano alga per sunkmetį, kai sumažėjo reklamos užsakovų, tik 1300 litų. Atrodo, vienai merginai turėtų pakakti? Bet… Už buto nuomą moku šeimininkei 250 litų. Įskaičius visus mokesčius, išlaidos sudaro 650 litų. Man dar lieka 650 litų, bet darbo reikalais turiu vairuoti automobilį. Vadinasi, turiu mokėti už benziną. Kai studijų laikais važiavau mokytis į Angliją, paėmiau iš banko paskolą. Kiekvieną mėnesį moku po 250 litų. O kur dar higienos reikmenys? Galų gale, esu jauna mergina. Ir pasipuošti noriu, ir su draugėmis susitikti. Tad kas man lieka maistui? Gal 100–150 litų. Štai ir maitinuosi bulvėmis, kruopomis. O apie gimtadienių šventimą – jokios kalbos. Nei pati galiu surengti savo draugams vaišių, nei jiems nupirkti gimtadienio dovanų. Gerai, kai kitiems jauniems žmonėms dar tėvai padeda. O mano tėveliai patys sunkiai verčiasi. Nei jie man butą gali nupirkti, nei geriau apmokamą darbą suieškoti. Neturiu aš gyvenime jokio „stogo”. Neesu kokio nors politiko ar verslo magnato giminaitė. Tokiems kaip aš, tai yra paprastiems žmonėms, neturintiems jokio užnugario, Lietuvoje vietos nėra. Arba viena vieta – iki gyvenimo pabaigos likti skurde”.

Faktai

Europos gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimo fondo „Eurofound” duomenimis, lietuviai už elektrą, šildymą, karštą vandenį užmoka per 60 proc. savo pajamų. Tuo tarpu latviai – 25 proc., lenkai – 30 proc., estai – 34 proc., portugalai – 45 proc.

Romas LAZUTKA – Vilniaus universiteto profesorius:

Daug kas nenormalu Lietuvoje. Tiesa, jei žmogus išleidžia būstui šildyti daugiau nei 25 procentus gaunamų pajamų, o karštam vandeniui – daugiau nei 5 procentus, gauna kompensaciją už tiek, kiek 25 procentus ir 5 procentus viršijo. Valstybė kažkiek išlaidas padengia.

Ar energetikos kainomis pirmaujame Europos Sąjungoje? Tai ilgas klausimas. Labai daug reikėtų aiškinti. Tokia demokratija, tokią valdžią išsirinkome. Jei būtume graikai, taip nebūtų.

Be to, be būstų šildymo, dar yra ir daugiau išlaidų. Juk mokame ir už elektros energiją, už liftų priežiūrą, už šiukšlių išvežimą, už telefoną, vandenį, namo eksploataciją. O maistui telieka kas liko. Daliai žmonių nieko nelieka, nes dirba už minimumą, badauja.

Žmonėms lieka vienas tiesus kelias – išvažiuoti. Energijos tiekėjai monopolininkai turėtų būti valdžios prižiūrimi. Bet valdžia susipina su monopolininkais. Premjeras giriasi, kad lietuviai ramūs. Patys stebisi, kad ramūs. Matyt, mūsų pasirinkimas – ne maištauti, bet krautis lagaminus ir išvažiuoti.

 

Olava STRIKULIENĖ,

„Respublikos” žurnalistė