„Migracija tęsiasi. Nesitikėjome, kad gali būti dar didesnė banga, bet ji yra“, – pirmadienį Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos posėdyje teigė Tarptautinės migracijos organizacijos (TMO) Vilniaus biuro vadovė Audra Sipavičienė.

Tikslesni emigracijos skaičiai – po gyventojų surašymo

„Tokios emigracijos bangos, kokią turėjome 2009 m., nebuvo nuo 2001-ųjų“, – sakė pranešėja. Anot jos, vien deklaruota emigracija pernai siekė 22 tūkst. gyventojų – maždaug tiek žmonių gyvena Šilutėje.

Posėdyje dalyvavusi Statistikos departamento direktoriaus pavaduotoja Dalia Ambrozaitienė teigė, jog nuo 1990 m. yra išvykę maždaug pusė milijono žmonių – tokie duomenys gauti nagrinėjant administracinius šaltinius. Tikimasi, kad tikslesnį paveikslą parodys kitais metais vyksiantis visuotinis gyventojų surašymas.

Anot Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Tarptautinės teisės skyriaus vedėjo pavaduotojos Marianos Žiukienės, iki 2008 m. emigravo 496,8 tūkst. žmonių, pernai šis skaičius perkopė 500 tūkst., tačiau realiai jis esą dar didesnis, mat nepriskaičiuota nedeklaruota migracija. Išvykimo mastas ypač padidėjo po įstojimo į Europos Sąjungą, o didžiausia neigiama migracijos tėkmė buvo užfiksuota 2005-aisiais. Nuo 2007 m. situacija esą gerėjo. Beje, didžiausią atvykstančiųjų dalį sudarė grįžtantys lietuviai, o ne imigrantai užsieniečiai.

„Šiemet (emigracijos – DELFI) skaičiai bus dar didesni. Migracija tęsiasi, nesitikėjome, kad gali būti dar didesnė banga, bet ji yra. Išvažiuoja jaunimas, aukštos kvalifikacijos specialistai, paklausių specialybių atstovai. Lietuvoje atsiranda nišos, kurios prasidėjus ekonominiam kilimui bus užpildytos. Kuo – ar grįžtančiais lietuviais, ar imigrantais, kitas klausimas.“

Pasak A. Sipavičienės, apklausos rodo, kad dauguma žmonių pasisako už grįžtamąją migraciją. Sprendžiant, kam suteikti pirmenybę priimant į darbą, esą kone 100 proc. respondentų renkasi lietuvius, o ne užsieniečius.

Per 3 proc. BVP sudarė pinigai iš užsienio

TMO atstovės teigimu, ūkio augimo metais, kai trūko darbo jėgos, verslas nepaprastai aktyviai kvietė išeivius grįžti, o vos prasidėjus krizei tokie raginimai liovėsi. Tiesa, grįžtamoji migracija nenutrūko, nemažai žmonių parvyksta net ne savo noru, o pajutę sunkmečio padarinius. „Jei tik sulauksime ekonomikos kilimo, grįžtamoji migracija pasidarys aktuali. Nereikia jos pamiršti, kad Lietuva netaptų tik teritorijos pavadinimu“, – pažymėjo pranešėja.

Nesiimant jokių priemonių emigracija jau po kelerių metų esą gali turėti neigiamų pasekmių, o jei skirtumai tarp šalių dideli – pavyzdžiui, Lietuvoje vidutinis darbo užmokestis 8 kartus mažesnis negu kai kuriose Vakarų Europos šalyse, tai dar labiau skatina išvykti. Iki krizės beveik nebuvo vadinamosios etapinės migracijos, o pastaraisiais metais pastebėta, kad žmonės, neįsitvirtinę vienoje šalyje, keliauja į kitą, trečią. „Kai jie pereina kelias šalis, poveikį daryti grįžtamajai migracijai sunkiau. Tokiu atveju sunkiau palaikyti ryšį su išeivija“, – aiškino A. Sipavičienė.

Anot pranešėjos, vieni emigrantai parvyksta kaip „nesėkmės“, nepasisekus įsitvirtinti, kitoje šalyje, kiti – užsidirbę pinigų ir turintys tikslą juos investuoti ar kitaip panaudoti Lietuvoje. Pirmiesiems neretai reikia socialinės ir psichologinės pagalbos, antriesiems taikyti paskatas ekonominėje plotmėje, informuoti, kaip galima tikslingai panaudoti sukauptas lėšas. Specialistai pastebėjo akivaizdų ryšį tarp investicijoms palankios aplinkos ir noro investuoti į verslą. Šie emigrantai esą ne tik patys grįžta, bet ir kuria naujas darbo vietas bei traukia kitus iš paskos. Tokia grįžtamoji migracija esanti ypač svarbi krizės sąlygomis.

D. Ambrozaitienės duomenimis, pernai Lietuvos piliečiai sulaukė 3,5 mlrd. Lt perlaidų iš kitų šalių – tiek pinigų žmonės parsiuntė giminėms ar investavo. Tai buvo šiek tiek daugiau nei 3 proc. bendrojo vidaus produkto.

Išeivius domina vaikų adaptacija, o ne finansinė parama

TMO Vilniaus biuro vadovė kvietė skatinti bent virtualius sugrįžimus, kai patys žmonės negrįžta į Lietuvą, bet dalyvauja lietuvos socialiniame, ekonominiame gyvenime. Be to, mokslininkus, aukštos kvalifikacijos specialistus galima pritraukti nebūtinai jiems patiems grįžtant – galima juos įtraukti į projektus. Kai kurie mokslininkai esą norėtų dalyvauti projektuose, prisidėti prie mokslo vystymo Lietuvoje net nepalankiomis sąlygomis, negaudami atlygio, tačiau kartais jiems esą būna užtrenkiamos durys.

Kaip teigė A. Misevičienė, beveik visiems, kurie nori grįžti į Lietuvą, reikia informacijos – ne tik bendros apie situaciją šalyje, bet ir personalizuotos. Iki 2008 m. veikė migracijos informacijos centras, bet tai tebuvo vienas projektas ir jis jau baigėsi. Pranešėja siūlė tokią informaciją teikti pagal vieno langelio principą, mat šiuo metu informacijos tenka ieškoti kone dešimtyje įvairų institucijų.

Dvejus metus TMO Vilniaus biuro vykdytas tyrimas parodė, kad išeiviams ypač aktuali informacija, susijusi su vaikais, visų pirma kalbos mokymu ir adaptacija grįžus. Kitos priemonės, pavyzdžiui, Lietuvos televizijos transliacijos, lengvatinės sąlygos stojant į aukštąsias mokyklas, finansinė parama – ne tokios svarbios. Beje, piniginę paramą skeptiškai įvertino ne tik Lietuvos gyventojai, bet ir patys išeiviai.

 

Eglė Digrytė, www.DELFI.lt