Daugelyje tarnybų laipsniškai atleidinėjami darbuotojai, sugalvotas ir „subtilus“ būdas, kaip sumažinti atlyginimus: naikinamos vienos pareigybės o kitos su tomis pačiomis funkcijomis kuriamos, bet jau įforminamos nauja sutartimi, kur valandos įkainis mažesnis.  Žmonės, norėdami išsaugoti darbą, priversti sutikti.

Be to, praktiškai visų pareigybių nuostatuose yra punktas, kuris įpareigoja darbuotoją „vykdyti ir kitus viršininkų nurodymus“. Kadangi jie niekaip neapibrėžti, administracija tuo naudojasi, skirdama darbuotojams darbus, visiškai nesusijusius su jų tiesioginėmis pareigomis.

Didžiausią dalį visame darbuotojų kolektyve sudaro aviacinio saugumo žmonės, kuriuos, dar svarstant kolektyvinės sutarties projektą, buvo žadėta išsaugoti. Tačiau  parengtame įmonės strateginiame plane iš dabar dirbančių virs 400 žmonių metų pabaigoje lieka gerokai mažiau negu 200. Vadinasi, strateginio šalies objekto vadovų vizija tokia, jog įmonėje nelieka nei aviacinio saugumo, nei informacijos, nei kitų terminalo tarnybų, o tik administracija, vykdanti priežiūros funkcijas. Visos kitos minėtos paslaugos būtų perkamos, nes be jų oro uostas negali gyvuoti. Norint pritraukti naujas skrydžių kompanijas, paslaugas parduosiančios kompanijos privalo atitikti tam tikrus tarptautinius ICAO reikalavimus. Nesuvokiama, kam reikia naikinti dabartinę aviacinio saugumo tarnybą, kuri minėtus reikalavus atitinka. Kad tai pasiektų, ilgus metus reikėjo įrodinėti tarptautinėms organizacijoms ir institucijoms, investuoti milžiniškas lėšas į reikalavimus atitinkančią techniką ir technologijas, rengti darbuotojus ir kelti jų kvalifikaciją.

Ar administracija, pirkdama visas šias paslaugas, o ypač užtikrinančias aviacinį saugumą, ir tokiu būdu ataskaitose parodydama, kaip sumažino sąnaudas ir padidino pelną, nepadarys įmonei ir valstybei dideles žalos?

Gal reiktų paklausti bendrovių, planuojančių skrydžius iš Vilniaus oro uosto, bei eilinių keleivių nuomones, ar jie šiais, terorizmo grėsmės laikais, noriai skraidys iš oro uosto, kuriame aviacinį saugumą privalanti užtikrinti įmonė neturi tame jokios patirties ir už dar mažesnį atlyginimą bandanti persiviliot dabartinius atleidžiamus darbuotojus.

Atrodo, kad dėl menamo planuojamo pelno manipuliuojama žmonių saugumu, valstybės prestižu ir visu tuo, kas taip sunkiai pasiekta iki šio laiko.

Kadangi oro uosto vadovas ignoruoja oficialius įmonės profesinės sąjungos užklausimus ir neatsako į pateiktus žmonėms rūpimus klausimus, tarp darbuotojų vyrauja labai slogios nuotaikos, žmonės neužtikrinti rytdiena ir yra visiškoje nežinioje. Labai abejotini yra tikslai ir siekiai, kai jie statomi ant griaunamų pamatų, visiškai ignoruojant tai, kas buvo sukurta, o prieš save matant tik kuo ilgesni litą. Tai, kas pastatyta ant žmonių „kaulų“, ilgai nesilaiko.

Visi atsimenam, kaip triukšmingai bankrutavo viena iš Gedimino Žiemelio atstovaujamų skrydžių bendrovių, palikdama oro uostui apie 15 mln. litų skolos. Buvo kalbama, kad jei ne ta skola, tai oro uostas gyvuotų vargo nematydamas, o skolininkas buvo minimas kaip didžiausias nenaudėlis. Tačiau laikas rodo, kad šią skola jau galima nurašyti, nes niekas nesiruošia jos grąžinti, o tas pats blogasis Žiemelis, bankrutavus nepelningai įmonei, su kitomis savo įmonėmis kuo puikiausiai jaučiasi oro uoste ir plečia savo veikla. Oro uosto administracija, tam pačiam, anksčiau nepageidaujamam Žiemeliui, kuo lengviausiai perleidžia kai kurių savo veiklų vykdymą. Be ir anksčiau vykdytų čarterinių reisų, orlaivių remonto ir nuomos, antžeminių paslaugų, jo įmonės perėmė kuro užpylimo į orlaivius (oro uostas pasiliko tik kuro saugojimo funkcijas) veiklą, maisto gaminimą ir tiekimą į orlaivius, visuomeninio maitinimo įstaigas (oro uostas visas savąsias panaikino), specialiųjų vilkikų orlaiviams tampyti paslaugas (oro uosto vilkikai liko be darbo ir bandomi parduoti).

Įmonės vadovai kiekvienai progai pasitaikius primygtinai primena, kad darbuotojai privalo būti lojalūs įmonei. Tačiau iš jų pusės pastangų nesijaučia net užuomazgų. Lojalumas turėtų rastis ne įsakius, o susiformuoti atsižvelgiant į vadovybes pastangas kuo labiau suinteresuoti ir socialiai apsaugoti savo įmonės darbuotojus.

Labai apmaudu, kad atėjus naujam vadovui, rodos, jau prasidėjęs geranoriškas dialogas tarp darbdavio ir darbuotojų baigėsi pastarųjų ignoravimu ir tyla… Bene prieš audrą?

Lietuvos paslaugų darbuotojų profesinės sąjungos informacija

www.lpsdps.com