Toks klausimas ugniagesiams nekyla. Nors galėtų. Toli gražu ne visi jų turi ugniai atsparią aprangą ir kitas būtinas priemones, nes ugniagesys ugniagesiui nelygus.
Akivaizdu, kad valstybė didžiąją dalį ugniagesių traktuoja ne kaip žmonių gyvybės ir jų turto saugotojus, o kaip gaisravietėms reikalingo vandens vežėjus. Tokį požiūrį lemia tai, kad ungiagesiai suskirstyti į dvi kategorijas (statutiniai, nestatutiniai) ir turi skirtingus šeimininkus.
Tikrieji ir “netikrieji”.
“Žinau, kad mano drabužiai gali užsidegti, bet stengiuosi apie tai negalvoti. Jei pastatas dega, turiu išsaugoti likusį turtą ar išgelbėti ugnies apsuptyje atsidūrusį žmogų”, – LŽ pasakojo Kauno rajone dirbantis ugniagesys gelbėtojas Algimantas Danielius.
Kad A.Danieliaus ir jo kolegų uniformos netinkamos, kai reikia atlikti gelbėjimo darbus liepsnojančio pastato viduje, žino visi: patys ugniagesiai gelbėtojai, jiems darbo kostiumus perkanti rajono savivaldybės administracija, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas (PAGD). “Tačiau tai nieko nekeičia. Geresnės aprangos negausime dėl lėšų stygiaus, tad toliau rizikuosime savo gyvybėmis ir gesinsime gaisrus nesusimąstydami, kas gali nutikti, – apgailestavo A.Danielius. – Mes, ugniagesiai, esame dviejų kategorijų: tikrieji, dar vadinami statutiniais, ir netikrieji – pavaldūs savivaldybei. Pastarieji, atvykstantys į gaisro vietą greičiausiai, turėtų atlikti tik pirminius gaisro gesinimo darbus. Ką tai reiškia? Argi galime pilti vandenį ant degančio namo ir nereaguoti į tai, kad jo viduje yra žmogus?”
Kita realybė
Mažesniuose miestuose ar miesteliuose dirba tik nestatutiniai ugniagesiai. Jiems mokami mažesni atlyginimai, neperkama įrangos, ugniai atsparių kostiumų, nesuteikiama gyvybės draudimo. Tačiau, valdininkų nuomone, šiems liepsnų malšintojams tai – itin geros sąlygos, mat jie, atvykę į gaisravietę, turėtų ant degančio pastato tik užpilti vandens ir laukti, kol iš miesto ar rajono centro atskubės statutiniai ugniagesiai.
“Tačiau realybė visai kitokia. Įsivaizduokite, kaip jaučiasi motina, žinanti, kad degančiame name yra jos mažamečiai vaikai. O senutė, rėkianti, jog liepsnose žus neįgalus vyras? Šiems žmonėms nepaaiškinsi, kad nesi statutinis ugniagesys, todėl neturi teisės lįsti į ugnį. O ir priemonių tam neturi. Nelaimės ištikti žmonės to nesuprastų”, – pažymėjo A.Danielius.
Lietuvos ugniagesių profesinės sąjungos atstovas Juozas Pocius tvirtino nesuprantantis, kodėl krašto ugniagesiai suskirstyti į statutinius ir nestatutinius. Pasak jo, ir vieni, ir kiti atlieka tą patį darbą: gesina gaisrus, gelbėja žmones.
J.Pociaus įsitikinimu, norint taupyti lėšas ugniagesius galima skirstyti į kategorijas pagal gaunamus atlyginimus, bet darbo priemones derėtų suteikti visiems vienodas. “Juk kalbame apie gelbėjamų ir juos gelbėjančių žmonių gyvybes”, – pabrėžė profsąjungos atstovas.
Pinigų kapšelis – tuščias
Kauno rajono savivaldybės atstovų teigimu, aprūpinti visus ugniagesius neužsiliepsnojančiais kostiumais, kurių vienas atsieina vidutiniškai 1700 litų, nėra finansinių galimybių. Jau ne vienus metus iš rajono biudžeto įstengiama nupirkti tik 500 litų kainuojančių uniformų, nors jos Europos Sąjungoje nesertifikuotos.
Kauno rajone neužtenka pinigų ne tik ugniai atspariems kostiumams, bet ir ugniagesių atlyginimams. Dėl to dvejiems metams bus sustabdyta net dviejų gelbėtojų komandų veikla.
Pataria nelįsti į ugnį
Tarp valdininkų vyrauja nuomonė, esą tinkamos aprangos neturintys ugniagesiai privalo laikytis nurodymų ir tiesiog nelįsti į ugnį. PAGD direktoriaus pavaduotojas Vygantas Kurkulis LŽ patvirtino, kad savivaldybėms priklausančių (kitaip – nestatutinių) ugniagesių galimybės gesinti gaisrus – ribotos. Jiems neskiriama ne tik karščiui atsparių kostiumų, bet ir kvėpavimo aparatų.
“Žmonės siekia turėti aukštą apsaugos lygį. Tačiau savivaldybėms priklausančių ugniagesių darbas – atlikti pirminius gaisro malšinimo darbus ir neiti į ugnį”, – pareiškė V.Kurkulis.
Lietuvos žinios
