Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacijos (LPŽA) aktyvistams, matyt, nusibodo vaikščioti visokių valdžių koridoriais, tad jie surengė susitikimą su žurnalistais. Pagrindiniai jų motyvai buvo tokie: iš esmės visą dabartinę šalies ekonomiką ir sukūrė tie, kurie dabar vadinami vos ne užgauliu žodžiu; kodėl nepaliaujamai auga biurokratų armija, didinamos visokios išmokos viešajame sektoriuje, o pensijas ruošiamasi apkarpyti ir pan.

Prognozuodami jau šį rudenį aktyvius pensininkų veiksmus, LPŽA vadovai minėjo ir tris „bombas“, kurios po vasaros pensininkus tikrai išgins į gatves. Tai mažėsiančios pensijos, galimas priverstinis daugiabučių namų renovavimas ir nekilnojamojo turto mokestis. Vien šie trys dalykai daugumą mūsų pensininkų pavers pusiau elgetomis: du trečdaliai jų tegauna (kol kas) 600–1 000 Lt pensijas.

Kaip beveik milijonui mūsų piliečių fiziškai išgyventi po minėtų pokyčių, kol kas nepateikė atsakymo nė vienas valdžios kabinetas.

Kaip užkimšti finansinę skylę?

Neseniai „Sodra“ paskelbė savo liepos ir septynių mėnesių finansinius rezultatus. Jie neguodžia: šiais metais finansinę šios institucijos skylę jau sudaro daugiau kaip milijardas litų. Ir, pasak „Sodros“ atstovų, ji nuosekliai didėja.

Kol nebuvo kilusi pasaulinė krizė, „Sodra“ savo laikinus finansinius trūkumus spręsdavo labai paprastai: pasiskolindavo iš Vyriausybės. Deja, nuo praėjusių metų tai tapo nebeįmanoma: Vyriausybei pačiai verkiant trūksta lėšų. Todėl ji nusprendė eiti „senu ir patikrintu“ keliu – didinti įmokas „Sodrai“, kelti mokesčius, pirmiausia – PVM (kas jau ir padaryta), ir karpyti atlyginimus. Ir valstybiniame sektoriuje, ir privačiame (mažinant bazinę algą). Nors iki šiol (kaip, beje, ir toliau) visų pakraipų ekonomistai bando įtikinti Vyriausybę, kad tai – patys prasčiausi receptai. Juk ne nacionalinio biudžeto (aišku, kaip ir „Sodros“) subalansavimas turėtų būti svarbiausia Vyriausybei, o ekonomikos augimo skatinimas, darbo vietų didinimas. Nes didinami mokesčiai tiesutėliai veda prie to, kad mažėja žmonių perkamoji galia. O kai mažiau perkama, savaime mažiau ir gaminama. Taigi vėl savaime reikia mažiau darbo vietų. Taip įsisuka galinga ekonominė spiralė su rimtais socialiniais padariniais.

Partijos valdžioje keičiasi, tačiau nesikeičia du pagrindiniai jų veiksmai: surinkti ir padalyti. Kol nebuvo kilusi pasaulinė krizė, šie du veiksmai dar veikė. Dabar ir jie jau ima atrodyti beprasmiški: tai puikiausiai liudija šių metų pagrindinių mokesčių ir akcizų surinkimo rezultatai. Mat nepaisant padidėjusių tarifų ir rožinių Vyriausybės planų, mokesčių surinkimas, deja, mažėja. O nepakeliamų mokesčių kamuojamas verslas (ypač smulkusis ir vidutinis, sudarantis mūsų ekonomikos stuburą) ima vis labiau trauktis į pilkąją zoną.

Ir kažkaip visiškai užtilo ta garsioji akcija „Praneškite apie vokeliuose mokamus atlyginimus“, tiesa? Kai kurioms įmonėms tai tampa vieninteliu išgyvenimo būdu, kaip, beje, ir už vokelius dirbantiems žmonėms. Juk kai šalyje toks nedarbo lygis, kalbėti apie verslo etiką darosi tiesiog nepadoru. Todėl apie mokamus atlyginimus vokeliuose jau nebeužsimena nei Seimo, nei Vyriausybės nariai – o ką jie gali pasiūlyti žmonėms vietoj jų?

„Sodra“ kaip rinkimų piniginė

O kaipgi kitaip: pensininkų skaičius (daugiau kaip 900 tūkst.) mūsų šalyje jau viršijo darbingų žmonių skaičių (apie 800 tūkst.). Tai puikiai nuo pat 1990 metų įsisąmonino abi pagrindinės konkuruojančios mūsų partijos. Juk iš esmės Seimo rinkimus Lietuvoje laimi ta partija (koalicija), už kurią balsuoja pensininkai. Todėl tiek konservatoriai, tiek socialdemokratai prieš kiekvienus rinkimus stengdavosi „Sodroje“ sukaupti nors šiokių tokių atsargų ir pamaloninti savo pagrindinį elektoratą. Beje, šis mechanizmas (bent iki šiol) veikia kaip šveicariškas laikrodis. Ir visai nesvarbu, kurie – dešinieji ar kairieji – yra valdžioje.

Štai dar pernai G. Kirkilo Vyriausybė „Sodros“ deficitą planavo kamšyti padidintomis įmokomis. Pamenate, kokia kilo pasipiktinimo banga? Protestavo visi: ir profsąjungos, ir darbdaviai (nes įmokas buvo numatoma taikyti ir vieniems, ir kitiems). Socialdemokratai pasimetė ir nesiryžo įgyvendinti šių planų. Tačiau tepraėjo pusmetis, ir dabar esantys valdžioje konservatoriai nesugalvojo nieko kito, kaip tik pasinaudoti nepavykusiu savo politinių konkurentų planu: įmokos bus didinamos.
Taigi visas iki šiol šalį valdžiusias partijas vienija du minėti veiksmai: surinkti ir padalyti. Visai taip pat, kaip mokė toks politinis banditas Leninas: „Svarbiausia, draugai, apskaita ir kontrolė.“

„Sodra“: bankas, FMĮ, finansų piramidė ar dar kas?

Kai buvo įkurta „Sodra“, iš pradžių ji buvo skirta tik pensijoms, socialinėms ir sveikatos apsaugos išmokoms mokėti. Tačiau ilgainiui šią instituciją aplipo visokiausi tarpininkai, tokie kaip valstybinės ligonių kasos ar privatūs pensijų fondai. O kur milijardinės lėšos, patys suprantate… Visose normaliose valstybėse to nėra: į privačius pensijų (ar bet kokius kitus) fondus žmonės moka tik tiesiogiai. Kaip, beje, ir į draudžiamosios (t. y. privačios) medicinos fondus. Niekur kitur mokesčiai pagrindinei pensijai nesimaišo su privačiais fondais.

Tačiau pas mus funkcionuoja kažkieno genialiai sukurta „bendro katilo“ finansinė sistema, kurioje kasmet sukasi daugiau nei keliolika milijardų litų. Tai iš esmės vidutinis stiprus bankas, kuris vadovaujasi ne Lietuvos banko nurodymais, o „Sodros“ valdybos sprendimais ir jos geresniais (ar blogesniais) santykiais su Vyriausybe.

Kas apskaičiavo, kiek kasmet suryja šis išpūstas „Sodros“ administracinis aparatas? Ar ne prabanga šiais visuotiniais kompiuterizacijos, interneto ir ryšių tinklų laikais kiekviename rajone išlaikyti po atskirą „Sodros“ pastatą? Nejau neįmanoma sukurti duomenų bazės, prie kurios galėtų prisijungti visi – nuo įmonių buhalterių iki išmokas gaunančių motinų? Tačiau tam reikia atlikti tai, kas „neįmanoma“, – pradėti struktūrines reformas, kurioms mūsų valdantieji nepasirengę.

 

Šaltinis:

SAVAITĖ