Donato Jankausko nuomone, pykčio ir įtampos sumažėtų, jei būtų panaikinti nelogiški ir nebūtini biurokratiniai reikalavimai, tiek darbo vietas siekiančioms kurti ar išlaikyti įmonėms, tiek socialiai remtiniems žmonėms.
Perėmėte ministeriją tuo metu, kai socialinė sistema braška per visas siūles – „Sodros“ deficitas viršija 1 mlrd. Lt , nedarbas perkopė 9 %, o rinkos ekonomikos ir iš senų laikų paveldėtos socialinės apsaugos sistemos disproporcija, teigia prezidentė Dalia Grybauskaitė, valstybei tampa nepakeliama. Kokių veiksmų imsitės pirmiausia?
Pirmas žingsnis bus įsijungti į Nacionalinio susitarimo diskusijas su socialiniais partneriais: profsąjungomis, darbdaviais, pensininkų organizacijomis. Susitarimo pagrindu ir turės vykti sisteminiai
pokyčiai bei struktūrinės reformos.
Kad paveldėtoji sistema kupina disproporcijos, matyti iš gyvenimo realijų, kai jaunas žmogus pašiepiamas, kad dirba už minimalią algą, nors galėtų gauti gal net didesnę bedarbio pašalpą nedirbdamas. Taip neturėtų būti.
Lygiai taip pat svarbu šiandien užtikrinti galimybę išgyventi tiems, kurie negali savimi pasirūpinti.
Atrodo, niekam nekyla abejonių, kad kuriant naujas darbo vietas ir valstybės, ir „Sodros“ biudžetai pilnėtų. Ūkio ministerija užsimena svarstanti idėjas, kaip finansuoti naujų darbo vietų kūrimą, nesuvaržant tos paramos jokiais nereikalingais apribojimais. Ar Jūs turite viziją, kaip skatinsite darbo vietų išlaikymą ir naujų kūrimą?
Pritarčiau, kad teikiant paramą darbo vietoms išlaikyti ar steigti būtina parama, o juolab parama, išlaisvinta nuo įvairiausių biurokratinių suvaržymų. Biurokratija dažnai kuria papildomus reikalavimus, kad pateisintų savo egzistavimą, o norinčiajam sukurti darbo vietą tai kainuoja laiko ir nervų. Todėl įsijungsiu į visus svarstymus ir darbus, kad tokie sprendimai kuo greičiau būtų priimti ir kad jie būtų pagrįsti sveika nuovoka.
Ką keisti socialinės apsaugos sistemoje siūlė Pasaulio banko ekspertai?
Jų siūlymų yra daug ir gana drastiškų – pavyzdžiui, nedelsiant didinti pensinį amžių. Jau anksčiau buvo
numatyta nuo 2012 m. didinti pensinį amžių, kad iki 2021 m. būtų pasiekta 65 m. riba tiek vyrams, tiek
moterims.
Bet nesu tikras, ar šį procesą reikėtų spartinti.
Yra ir Tarptautinio valiutos fondo ekspertų išvadų dėl socialinės srities. Jų požiūris: kad „Sodros“ sistema
būtų gyvybinga, ekonominio pakilimo sąlygomis reikia ne viską išleisti, kaip tai darėme iki šiol, dar
prisiimdami įsipareigojimų ateičiai, o kaupti rezervus, kad prasidėjus ekonominiam nuosmukiui sistema galėtų pati save finansuoti. O priemonės tam pasiekti konkrečios, kaip jau minėjau, – ir pensinio amžiaus
peržiūrėjimas, ir gana drastiškas socialinių išmokų mažinimas.
Dalį tokių siūlymų ministerija atmetė, dėl kitų diskutuojama.
Būtų naivu tikėtis, kad Pasaulio bankas ar kita institucija parašys mums receptą. Dėl struktūrinės reformos
turėtume susitarti – ir dėl priemonių, ir dėl turinio. Tai nėra vienos dienos sprendimas, nes esu įsitikinęs,
jog skubotos reformos duoda atvirkščią rezultatą. Bet ir prabangos delsti neturime.
Ar žinote, kiek viešųjų įstaigų ir kitų pavaldžių institucijų yra įsteigta prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos?
Skaičiaus nepasakysiu, bet žinau, kad tikrai nemažai ir dalis jų gyvena labai patogiai. Tačiau yra Saulėlydžio komisija ir ketinu atidžiau pasidomėti jos darbu, tad šios įstaigos neturėtų labai ramiai gyventi.
Apskritai manau, kad viešieji finansai šiek tiek aplenkė laiką, todėl matome tiek daug valstybės institucijų
blizgančiais fasadais. Tačiau esu linkęs žiūrėti ne tiek į išorę, kiek į turinį – ar kiekviena įstaiga pateisina tikslą, kuriam buvo įkurta.
Todėl darbotvarkėje yra ir klausimų, kaip išvengti funkcijų dubliavimosi, pavyzdžiui, Valstybinės mokesčių
inspekcijos ir „Sodros“ mokesčių administravimo srityje. Arba profesinio mokymo ir darbo rinkos mokymo
sistemose. Juk nenormalu, kai dėstytojas iš profesinio mokymo įstaigos bėga tų pačių dalykų dėstyti į darbo mokymo centrą ir gauna du atlyginimus iš dviejų sistemų, tarnaujančių tam pačiam tikslui. Manau, šiose srityse turėtų būti daugiau sveiku protu pagrįstų sprendimų.
Kaip vertinate Ūkio ministerijos ketinimus perimti darbo srities klausimus?
Tai Vyriausybės programos priemonė, ir būtų keista, jeigu ministras, atėjęs šios programos įgyvendinti, būtų linkęs ją revizuoti. Tačiau labiau įsigilinęs galėsiu pareikšti savo vertinimus, kaip tai daryti ir kada.
Šiandien didesnė bėda – gero tarpinstitucinio bendradarbiavimo trūkumas. Todėl už tarpžinybinių barjerų
užkliūva ir įstringa net patys paprasčiausi sprendimai.
O pats principas, kad Ūkio ministerija kuruos darbo klausimus, kai ji kuruoja verslą, kuriantį tas darbo
vietas, manau, visai logiškas.
Rudenį Seimas ketina peržiūrėti „Sodros“ įmokų tarifą. Ar jau aišku, kada didesni tarifai turėtų įsigalioti ir ar padidintas „Sodros“ įmokų tarifas kompensuos fondo deficitą ir kitų nepopuliarių priemonių nebereikės?
Būčiau laimingas, jei galėčiau pasakyti „taip“. Deja, mano manymu, to nepakaks. Tačiau tai palengvins padėtį artimiausios ir vidutinės trukmės laikotarpiu. Bet „Sodros“ gyvybingumo klausimas kur kas platesnis, ir nesu toks absoliutus optimistas, kad tikėčiau, jog didinamas tarifas išspręs visas problemas.
Šiandien manyti, kad padidinus mokesčius auga įplaukos, būtų naivu. Bet kitų sprendimų, kaip didinti pajamas ir mažinti išlaidas, taip pat nėra.
Ar įmokos „Sodrai“ bus didinamos net tuomet, jei Vyriausybei nepavyktų pasirašyti Nacionalinio susitarimo?
Darbdaviai ir profsąjungos sutinka, jog įmokas „Sodrai“ reikia didinti ir taip daryti reikia solidariai dalinantis, kad įmoka didėtų ir apdraustajam, ir draudėjui.
Susitarimo kelias yra pats geriausias, o jį pasiekus – kur kas lengviau ne tik priimti sprendimus, bet ir juos įgyvendinti. O jei šiandien kyla daug ginčų, tai natūralu. Bet esu tikras, kad susitarimas bus pasiektas.
Valdantieji yra priėmę daug terminuotų sprendimų dėl mokesčių didinimo ar išlaidų mažinimo – iki 2010 m. pabaigos. Ar esate tikras, kad jau nuo 2011 m. diržus bus galima atlaisvinti?
Atvirai sakant, man neramu, jog lūkesčiai, kad ekonomika nuo 2011 m. pradės augti, gali nepasiteisinti.
Tačiau remiamės prognozėmis, o šios grindžiamos atsargaus optimizmo ženklais už Lietuvos ribų. Bet žinoma, netikėtumams erdvės yra pakankamai.
Vis dėlto nebūčiau sutikęs imtis ministro pareigų, jei nematyčiau šviesos tunelio gale. Esu įsitikinęs, kad
galiu panaikinti ne vieną iš senų laikų užsilikusį reikalavimą, erzinantį žmones, kad ir tokį, jog pirštų netekęs žmogus nuolat turi surinkti aibes pažymų socialinėms išmokoms gauti, nors visiems aišku, kad jam tie
pirštai nebeataugs. Tai įžiebia pyktį ir kelia įtampą. Tikiu ir tuo, kad socialinėje sistemoje gali būti daugiau socialinio teisingumo. O tam pinigų nereikia.
Rima Rutkauskaitė
