Jei kas nepamena ar nematė šio filmo, priminsiu scenarijų:  Kapitonas Džonas Mileris ir septyni geriausi jo kareiviai gauna įsakymą surasti priešo užnugaryje besikaunantį eilinį Rajeną ir gyvą bei sveiką pristatyti į armijos štabą, kad šis galėtų grįžti namo. Keliaudami per karo nusiaubtą šalį, skverbdamiesi vis giliau į priešo teritoriją, patirdami begalę pavojų, kiekvieną akimirką rizikuodami žūti, kariai pradeda abejoti įsakymo teisingumu. Kodėl jie šitaip rizikuoja, gelbėdami kažkokį eilinį? Ar vieno žmogaus gyvybė vertingesnė nei aštuonių?

 

Švietimo įstatymo teisingumu abejoti imi tuomet, kai suvoki, jog, dėl valstybės nesugebėjimo racionaliai naudoti švietimui skirtų pinigų, aukojama švietimo kokybė. Pirmiausia, atsiranda nuostatos, kad mokytoju gali dirbti studentas ar aukštąjį išsilavinimą įgijęs, pedagogo kvalifikacijos neturintis, asmuo. Gerinti švietimo kokybę trukdys ne kas kitas, o švietimo įstatymas, leidžiantis „žmogui iš gatvės“ dirbti mokytoju.

 

Be abejo, tokios nuostatos atsirado dėl lėšų trūkumo – Vyriausybė, priėmusi Ilgalaikę pedagoginių darbuotojų darbo užmokesčio didinimo programą, šių finansinių įsipareigojimų vykdyti nepajėgia. Priežastis paprasta – švietimo sistema – kiauras maišas, kur pilami ir plaunami didžiuliai pinigai. Tai patvirtina galybė per daugelį metų ministerijoje atliktų Valstybės kontrolės audito išvadų – sistema visiškai neracionali ir neefektyvi. Tik švietimo ir mokslo ministerijai tai nerūpi, ji gelbsti eilinį Rajeną – save, o daro tai – labai subtiliai – pasitelkdama įstatymą.  

 

Įspūdinga 30 minučių filmo įžanga, kurioje S. Spielberg puikiai perteikia mūšio įtampą, chaosą ir nuo jų neatsiejamą košmaro pojūtį, prilyginama įspūdžiui, kurį palieka įstatymo nagrinėjimas.  

 

Pagal įstatymą, užtikrinant švietimo kokybę, jokios valstybės, Švietimo ir mokslo ministerijos, steigėjo atsakomybės, nenumatoma. Išlieka abstrakti nuostata, kad „už teikiamą švietimo kokybę atsako švietimo teikėjas“ – mokykla.

Kas kompensuos abiturientui nuostolius, jei mokytojas „iš gatvės“ tokio valstybinio (tiksliau antivalstybinio) eksperimento metu nesugebės suteikti kokybiškų žinių? Ogi niekas!    

 

Švietimo įstatymu nenumatoma ir finansinė ŠMM atsakomybė bei atskaitomybė. Mokyklos steigėjo įgaliojimuose nenurodoma jokių mokymo kokybės garantijų, finansinių įsipareigojimų. „Mokinio krepšelio“ lėšų disponavimo tvarka vėl leis savivaldybėms, sutaupytas mokymui skirtas lėšas, naudoti mokymo aplinką finansuoti. Kaip taupyti ir kiek taupyti, sprendžia ir toliau spręs savivaldybių administracija, todėl, kaip iki šiol, bus taupoma einant lengviausiu keliu – mokymo kokybės sąskaita. Kita vertus ir šalies švietimo strategija – tik tuščia profanacija.

Viešųjų konsultacijų metu prieita prie išvados, kad Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. liepos 4 dieną, patvirtintos Valstybinės švietimo strategijos 2003 – 2012 metų nuostatos,  kaip dokumentas, visuomenėje nefunkcionuoja, kad švietimo bendruomenė, esamų švietimo problemų sprendimo paieškų tiesiogiai nesieja nei su šiomis Strategijos nuostatomis, nei su 2005 m. sausio 24 dienos Vyriausybės patvirtinta nuostatų įgyvendinimo programa. Sena programa atitrūkusi ne tik nuo Strategijos nuostatų, bet ir nuo Lietuvos tikrovės, o naujos ŠMM neskuba rengti.

 

Grįžtant  prie filmo, principas aiškus – kaip visada,  pagrindinis herojus miršta, o išgelbėtasis lieka gyvas ir laimingai  gyvena, prisimindamas savo gelbėtoją.

Kokia švietimo įstatymo koncepcija? Švietimo kokybė pasmerkta, bet ministerija išgyvens net ir krizės metu. Tik ar mes privalome gelbėti eilinį Rajeną? Visgi, esminis skirtumas tas, kad režisierius Steven Spielberg – genialus kūrėjas, o švietimo įstatymą, sprendžiant iš turinio, kūrė mėgėjai…