Privačiam ekonomikos sektoriui Lietuvoje labiausiai kenkia monopolizacija ir įteisintos protekcijos politiką finansuojamam verslui. Rezultatas – jau įsitvirtinusių bendrovių viršpelniai ir nepaprastai sunkus konkurentų atėjimas į rinką. Be smulkių verslininkų, samdomų darbuotojų ir vartotojų organizavimosi vargu ar šios problemos išsispręs. Liks ir toliau tik stebėtis, kodėl iš ekonomiškai augančios šalies bėga jos gyventojai.
Viešąjį sektorių pirmiausia kankina nepakankamas finansavimas. Jis paralyžuoja ir įstaigų vidinio susitvarkymo pastangas. Turėjome pakankamai laiko matyti, kaip jautriai politikai reaguoja į verslo nusiteikimą prieš mokesčius, ir kokie jie abejingi piliečių nepasitenkinimui viešojo sektoriaus skurdumu. Galima prognozuoti, kad pasikliaujant tik politikų išmintimi dar ilgai viešąsias paslaugas kankins finansinė sklerozė.
Medikų pavyzdžiu profesionalų organizuotos akcijos būtų geriausias vaistas. Deja, į akivaizdžiai netoliaregišką išteklių skirstymą dar sovietmečiu esame išmokę reaguoti kitaip. Įstaigų vadovai ieško kelių į ministerijas pramušti didesnį finansavimą, darbuotojai griebiasi klientų prievartavimo, pavaldinių išnaudojimo, individualios rezistencijos darbo vietose. Koks viso to rezultatas? Išteklių švaistymas, todėl ir dar didesnis jų stygius, nekokybiškos paslaugos bei visuomenės nepasitikėjimas valstybinėmis įstaigomis.
Tas nepasitikėjimas naudojamas svariausiu argumentu, kad skurstančią valstybinę sveikatos apsaugą ar mokslą reikia dar sparčiau susinti. Sovietmečiu įgyti iškrypimai – dovana fundamentalistinei rinkos ideologijai. Rinka labai paprastai sprendžia išteklių stokos problemą. Tiesiog paslaugų kainos padidinamos tiek, kad nepajėgūs mokėti klientai nubyrėtų. Nemokūs vartotojai lieka valdžios galvos skausmu. Žinoma, jei ta galva neprikimšta vien tik pinigų rinkimo savireklamai rūpesčiais.
Privačioje sveikatos apsaugoje, pensijų fonduose ar aukštajame moksle net ir mokūs klientai išnaudojami, nes nepajėgdami įvertinti paslaugų turinio, dažnai brangiai perka tik rafinuotą mandagumą. Todėl į privatizavimą dedamos viltys nedaugiau racionalios kaip ir dovanų laukimas iš valdžios.
Medikai parodė, kad profesionalų organizavimasis, konfrontacijos vengimas su klientais, kietos kolektyvinės derybos su valdžia yra civilizuotas būdas racionaliau perskirstyti šalies finansus. Tas metodas tiktų tvarkyti ir vidines sektoriaus problemas – išguiti įstaigų vadų savivalę, biudžetų įslaptinimą, vidinę korupciją. Kai su tokiu pat atkalumu kolektyviai bus imtasi ir šių problemų, kai medikų pavyzdžiu paseks kitų profesijų žmonės, galėsime sakyti, kad baigtas ne tik karas, bet įveikiamas ir okupacinės tvarkos paveldas viešajame gyvenime.