2024 metų Jungtinių tautų organizacijos ataskaitoje „Perdegimo ekonomika: skurdas ir psichikos sveikata“ atkreipiamas dėmesys į dažnai ignoruojamą problemą: mūsų kapitalistinės visuomenės, apsėstos ekonomikos augimo idėja, susiduria su pasauline psichikos sveikatos krize. Šis ekonominis modelis, finansinius rodiklius iškeliantis aukščiau žmogaus gerovės, neproporcingai stipriau paveikia labiausiai ekonomiškai pažeidžiamus žmones.
Kokie yra žalingi besaikio ekonomikos augimo siekio padariniai?
Nuo pramonės revoliucijos laikų, ekonomikos augimas buvo laikomas esminiu pažangos varikliu. Vyriausybės, verslas ir tarptautinės institucijos laikosi politikos, teikiančios prioritetą BVP augimui, o tai dažnai daroma socialinių ir aplinkosaugos aspektų sąskaita.
Tačiau šis visa apimantis augimo siekis turi ir žmogiškąją kainą. Didžiulė konkurencija, ilgos darbo valandos ir ekonominis nestabilumas sukuria sąlygas, kurios skatina nerimą, depresiją ir kitus psichikos sutrikimus. EBPO šalyse narėse nuo trečdalio iki pusės naujų neįgalumo nustatymo atvejų yra susiję su psichikos sveikata. Tarp jaunų suaugusiųjų ši dalis, pasak ataskaitos, siekia daugiau nei 70 procentų.
Kodėl mažas pajamas gaunantys žmonės yra labiau pažeidžiami psichikos sveikatos problemų?
Ryšys tarp skurdo ir psichikos sveikatos jau senai yra gerai žinomas. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, nors 970 milijonų žmonių (11 procentų pasaulio gyventojų) kenčia nuo psichikos sutrikimų, „mažesnes pajamas gaunantys žmonės iki trijų kartų dažniau serga depresija, nerimu ir kitomis dažnomis psichikos ligomis nei didžiausias pajamas gaunantys asmenys“. Ypatingame skurde gyvenantys žmonės patiria nuolatinį stresą dėl finansinio nesaugumo, ribotų galimybių gauti psichikos sveikatos paslaugas ir socialinės stigmos.
Ar baltųjų apykaklių (ne fizinį darbą dirbančių) darbuotojų perdegimo epidemija taip pat yra šios ekonominės sistemos padarinys?
Nesiliaujantis produktyvumo siekimas kartu su vis augančiu prasmės trūkumu skatina tuštumos, išsekimo ir apatijos jausmus. Ilgos valandos, nerealistiški tikslai ir stresinė darbo aplinka sukuria puikias sąlygas perdegimui. Šis spaudimas jaučiamas ne tik didelėse korporacijose: net smulkus verslas ir savarankiškai dirbantys žmonės yra įkalinti ekonominėje sistemoje, kuri bet kokia kaina prioritetą teikia pelnui ir augimui, o tai kenkia asmeninei žmonių gerovei.
Kaip galime performuluoti savo ekonominius tikslus, kad prioritetas būtų teikiamas gerovei?
Ekonomistai ir politikos formuotojai turėtų priimti politikos modelius, kurie prioritetą teikia asmens gerovei, pavyzdžiui, metodus, kai matuoti gyventojų pasitenkinimą ir įvertinti rizikas, stiprinti socialinės apsaugos sritį ir užtikrinti visuotinę prieigą prie psichikos sveikatos priežiūros. Jungtinių tautų skaičiavimais, vyriausybės vidutiniškai skiria tik 2,1 procento savo sveikatos apsaugos išlaidų psichikos sveikatai.
Be to, mūsų ekonomikos struktūra turi būti permąstyta, grąžinant žmones į centrinę jos ašį. JT ataskaitoje detaliai aprašoma, kaip darbo sąlygų pokyčiai ir politika, skirta darbo jėgos „lankstumui“ didinti, reikšmingai prisidėjo prie psichikos sveikatos krizės tarp mažas pajamas gaunančių darbuotojų. Šie pokyčiai lėmė mažiau ilgalaikių sutarčių, nestabilaus darbo ne visą darbo dieną ar savarankiško darbo augimą bei atlyginimų ir darbuotojų apsaugos mažėjimą. Nesaugumas, nepakankamas atlyginimas ir nenuspėjamos darbo valandos neleidžia pasiekti sveikos pusiausvyros tarp darbo ir asmeninio gyvenimo.
Kokių iniciatyvų galima imtis šiai krizei spręsti?
Kai kurios esamos iniciatyvos rodo, kad pokyčiai yra įmanomi: pavyzdžiui, Islandija sėkmingai įvedė keturių dienų darbo savaitę nemažinant atlyginimo, o tai pagerino darbuotojų gerovę. Naujojoje Zelandijoje buvusi ministrė pirmininkė Jacinda Ardern 2019 metais pasiūlė „Gerovės biudžetą“, siūlydama alternatyvų požiūrį į viešosios politikos formavimą.
Ataskaitoje vyriausybės taip pat raginamos įgyvendinti įstatymus, kurie garantuotų orų darbą ir teisingą užmokestį, įskaitant tokias priemones kaip universalios bazinės pajamos ir aiškesnės darbo valandos. Ataskaitoje pabrėžiama „biopsichosocialinio“ požiūrio poreikis ir pasisakoma už tiesioginį paveiktų asmenų dalyvavimą politikos formavimo procese. Galiausiai, ataskaitoje rekomenduojama plėsti prieigą prie žaliųjų erdvių, kurios gali padėti žmonėms užmegzti ryšį su gamta ir suteikti reikšmingos naudos psichikos gerovei.
Pagal tarptautinės profesinių sąjungų konfederacijos informaciją.