Kasmet, paskutinį rugpjūčio šeštadienį, Lietuvos geležinkelininkai mini profesinę Geležinkelininkų dieną. Ta proga kalbiname ilgametį „Lietuvos geležinkelių“ darbuotoją Aleksandr Martusevič, įmonės „LTG Infra“ Naujosios Vilnios atraminės meistrijos vyriausiąjį meistrą.

Geležinkelininkas yra gana plati sąvoką. Jais, turbūt, galima vadinti visus, kurie dirba AB „Lietuvos geležinkeliai“?

Aš pavadinčiau kitaip – visi tie, kas geležinkeliuose dirba daugiau nei 5 metus, yra susirgę geležinkelininko liga. Aš taip pat sergu šita liga (šypsosi). Bet žinoma, galima visus dirbančius geležinkeliuose pavadinti geležinkelininkais.

Kaip atrodo Jūsų darbo diena?

Mūsų meistrija aptarnauja Kirtimų, Vilniaus, Naujosios Vilnios, Kyviškių ir Kenos stotis ir dar mes prižiūrime tarpstočius: Vilnius – Naujoji Vilnia, Naujoji Vilnia – Kyviškės, Kyviškės – Kena, Naujoji Vilnia – Bezdonys, Kyviškės – Balčiūnai. Taip pat padedame Vilniaus ir Kenos meistrijoms (dėl to mūsų meistrija ir vadinasi atramine). Žodžiu, nemaža teritorija.

O ką reiškia tas aptarnavimas?

Vykdomos periodinės apžiūros remiantis tam tikrais techniniais reikalavimais. Kartą per mėnesį mes privalome atlikti atitinkamus matavimus, du kartus į mėnesį kelius, iešmus, pervažas, viską, kuo važiuoja riedmenys, apeiname, apžiūrime, fiksuojame trūkumus. Jeigu galime, taisome mes patys, jeigu ne – kviečiame rangovus ir prižiūrime, kad jie darbus atliktų kokybiškai.

Kokios tų darbų apimtys?

Mūsų meistrija prižiūri 80 km. pagrindinių kelių, apie 140 iešmų (mechaninis įtaisas, leidžiantis traukiniams pervažiuoti iš vienų bėgių į kitus) ir 18 pervažų, iš kurių dvi – sergimos. Kiekvieną dieną reikia visur patekti, apžiūrėti, ir dažnai tenka kviesti rangovus, nes po restruktūrizacijos truputį pasikeitė ir įmonės politika, ir dėl kaimynų problemų iškilo, tad truputį susitraukė „Lietuvos geležinkelių“ pajamos, sumažėjo ir darbuotojų. Tačiau jeigu važiuoja bent vienas traukinys, geležinkeliai turi atitikti tam tikrus standartus.

Minėjote geležinkelininko ligą, ar ilgai pats ja sergate?

Po mokyklos 1979 m. įstojau į Vilniaus geležinkelio transporto technikumą, 1983 m. jį baigiau ir tais pačiais metais pradėjau darbą Lietuvos geležinkeliuose Šilėnų mechanizuotoje kolonoje meistru.  Bet iš ten mane pakvietė į kariuomenę, o po jos jau tęsiau darbą Švenčionėlių geležinkelio ruože kelio darbininku. Po to tapau brigadininku, dar vėliau baigiau geležinkelio mašinų mašinisto mokymus ir trejus metus juo dirbau. 1996 m. pradėjau dirbti meistru Bezdonių skyriuje, 2001 m. apjungus du ruožus atsirado Vilniaus geležinkelių infrastruktūra, o 2007 m. tapau Naujosios Vilnios baro (sudarė keturios meistrijos) viršininku. Juo dirbau iki 2017 m., kol buvo  panaikinta ši pareigybė. Tada man pasiūlė būti Naujosios Vilnios meistrijos, kuri šiemet tapo atramine, meistru.

Iš karto po mokyklos pasirinkote geležinkelius, ar tai buvo vaikystės svajonė?

Su draugu svajojome tapti traukinio mašinistais, bet tame technikume, į kurį įstojau, mašinistų neruošė, tik geležinkelių priežiūros specialistus. O mano draugui, deja, nepasisekė, jis neįstojo, tad teko man vienam  mokintis…

Esu labai patenkintas, kad taip susiklostė mano likimas, galvoju, kad pakliuvau į savo vietą. Kitais metais jau bus 40 m., kaip sergu geležinkelininko liga (šypsosi).

Išties matėte labai daug geležinkelių raidos etapų, ar smarkiai viskas keitėsi?

Labai. Juk mane mokino dirbti su elektroninėmis skaičiavimo mašinomis, kurios naudojo tokias juostas – perfokortas, o dabar viskas skaitmenizuota. Tai čia kaip palyginti viduramžius su šiais laikais. Be to, Naujosios Vilnios meistrijoje daryta labai daug eksperimentų. Visokius naujus įrenginius, iešmus, kelio konstrukcijas čia išbandėme, koregavome, kas netinka – tobulinome, vėl tikrinome. Visi mūsų eksperimentų rezultatai vėliau buvo įgyvendinti Lietuvos geležinkeliuose.

Tai jūsų darbovietė buvo toks kaip atraminis taškas, nuo kurio viskas vystėsi toliau?

Vienas iš jų. Juo labiau kad  čia labai gera, patogi vietai logistikai, taip pat šioje vietoje buvo labai intensyvus eismas, todėl paranku eksperimentuoti.

Šiuo metu Lietuvos geležinkeliai išgyvena sunkesnius laikus dėl kaimyninių šalių ir pan. Kokios darbuotojų nuotaikos?

Nuotaikos – neniūrios, tikrai neblogos, sakyčiau – pozityvios. Tie, kas liko dirbti, supranta, kad iš jų daug tikimasi, be to, jie visi myli ir išmano savo darbą. Visi juk matom, kad tiek mūsų vadovybė, tiek vyriausybė, ieško galimybių išlaikyti kuo daugiau specialistų ir randa neblogų sprendimų. Tuo labiau, kad statoma ir geležinkelio linija „Rail Baltica“, kuria norima sujungti šalį su Europa. Manome, kad mūsų likimas nepaisant visko – neblogas, pozityvus. Mes suprantame, kad situacija sudėtinga, nežinome, kaip elgsis mūsų kaimynai, bet matome, kad „Lietuvos geležinkeliai“ nori gyvuot, darbuotojai nori spręsti iškylančias problemas ir sprendžia kol kas neblogai. Sakyčiau, kad ateitis turi būti šviesi.

Atrodo, kad Jūsų kolektyvas tikrai toks, kuriame norisi dirbti, todėl, turbūt, ir darbuotojų kaita nedidelė?

Kaita mus šiuo  metu truputį kaip tik ir jaudina. Turim daug patirties, norime ją perduoti, bet nelabai daug čia pas mus yra jaunimo.

Manau, kad taip yra todėl, kad po Sovietų sąjungos griuvimo situacija labai pasikeitė, atsivėrė daug galimybių, ypač jaunimui. Vieni sau patys sukuria darbo vietas, kiti važiuoja dirbti į Europos šalis.

Kur galima įgyti geležinkelininko specialybę?

Vilniaus Gedimino technikos universitete galima studijuoti geležinkelių transporto inžineriją. Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje rengiami traukinių manevrų operatoriai, geležinkelio automatikos ir elektros tiekimo sistemų įrenginių elektromonteriai bei traukinio mašinistai.

Žinoma, jeigu žmogus ateitų pas mus į kolektyvą, visko išmokytume. Juo labiau kad literatūros yra labai daug, galima savarankiškai pasiruošti. Iš tikrųjų „Lietuvos geležinkeliuose“ labai atsakingai žiūrima į tobulinimąsi: ir įmonėje yra mokymų, ir jų perkama iš išorės. Galima tikrai pagirti bendrovę, nes sudaromos visos galimybės lavintis ir netgi skatinama tai daryti.

Gal atsimenate kokių nors kuriozinių ar juokingų situacijų savo darbiniame gyvenime?

Čia gal ne kuriozinis atvejis, bet neseniai teko vaduoti stoties teritorijoje tvoroje įstrigusią stirną. Baigėsi ši operacija laimingai. Na, ir dar zuikis pas mus, Naujosios Vilnios komplektavimo bazėje, gyvena. Ir jau ne vieneri metai, greičiausiais, net ne tas pats, bet visada čia būna. Darbuotojai juokauja, kad jam reikia nupirkti signalinę liemenę, kad kartu atliktų kelio apeivio pareigas (juokiasi).

Ko palinkėtumėte sau ir kolegoms profesinės šventės proga?

Norėčiau palinkėti visiems tvirtumo, kantrybės, taikos ir gerų pasiekimų darbuose.

Aleksandr Martusevič yra Geležinkelių infrastruktūros profesinės sąjungos, priklausančios Lietuvos geležinkelininkų profesinių sąjungų susivienijimui, narys.