Muziejininkas Gytis: kruopštumas ir užsispyrimas veda į atradimo džiaugsmą

Nuo 1978 m. gegužės 18-ąją minima Tarptautinė muziejų diena. Ta proga Istorijų namų erdvėje (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) susitikome su Gyčiu Grižu, Lietuvos nacionalinio muziejaus muziejininku. Jis mielai sutiko pristatyti naują parodą apie neseniai atrastą talentingą tarpukario fotomenininką Antaną Ingelevičių ir papasakoti apie muziejininko kasdienybę.

Papasakokite, kaip gimė ši paroda.

Muziejaus fonde saugoma daug stiklinių negatyvų, vienas iš rinkinių – net virš 800 vnt. – buvo pažymėtas Ingelevičiaus pavarde, net jo vardo nebuvo. Pasirodė, jog tuose negatyvuose yra fantastinė medžiaga – daug tam laikotarpiui netipiškų Kauno nuotraukų. Parūpo išsiaiškinti, kas tas Ingelevičius, nes informacijos apie jį nebuvo jokios. Bet viskas įmanoma: pavyko sužinoti, kad Antanas Ingelevčius kilęs iš garbingos bajorų šeimos, radom, kad 1935 m. jis dalyvavo fotomėgėjų parodoje, buvo parašęs recenziją apie 1936 m. parodą, ir taip po truputį, po truputį vaizdas pildėsi. Pradėjom su kolege Vitalija Jočyte šį žmogų pažinti, galiausiai, radę Ingelevičiaus paso kortelę, sužinojom ir kaip  jis atrodė.  Iš tarp negatyvų rastų daugybės autoportretų bei jo aplinkos nuotraukų šį kūrėją pažinome dar geriau. Pradėjome atsekti visą šeimą ir giminę. Tačiau net ir po tyrimo Antanas mums liko paslaptingas ir mistiškas, net  apie jo mirtį archyvuose nėra jokių įrašų. Apytikrę mirties datą – 1947 m. – liudija tik teatro režisieriaus, pedagogo, teoretiko Antano Sutkaus (1892–1968) knygos „Vilkolakio teatras“ rankraštis, saugomas Lietuvos teatro ir, muzikos ir kino muziejaus fonduose.

Labai retas atvejis, kad muziejų ir archyvų fonduose yra išlikusi visa tokia didelė vieno fotografo prieškario kolekcija ir dar nežinoma visuomenei. Nėra jokio įrašo ir apie tai, kas ją perdavė muziejui, tik spėjame apytiksliai metus – 1947 -1948 m. Antanas neįprastai tam laikmečiui matė šviesą, šešėlius, fiksavo  netipiškus rakursus, fotografavo nereprezentacines Kauno vietas. Nėra žinoma, kur jis mokėsi šio amato, jo nuotraukos itin kokybiškos, jo žiūrėjimo, matymo kampas – labai originalus ir toks beveik tobulas kadro supratimas.

Aš šiaip esu archeologas ir mažai ką bendro turiu su ikonografija. Muziejaus ikonografė Vitalija Jočytė ėmėsi tyrinėti A. Ingelevičiaus negatyvus, o man, kaip kauniečiui, teko atpažinti tas vietas, aiškintis šios asmenybės ir jo šeimos likimą ir taip įsijungti į parodos kūrimą.

Galima pasakyti, kad muziejininko darbas – nuolatiniai atradimai?

Tikrai taip, jeigu tik užsikabini, tai norisi atskleisti kiek įmanoma daugiau. Bet būna nemažai ir techninio darbo, nes priimame dešimtimis tūkstančių radinių iš tyrimų, juos visus reikia sutvarkyti, siųsti restauratoriams, grąžintus inventorizuoti ir pan. Bet vis tiek tu prisilieti prie tų daiktų, kurie kažką sako, o jeigu dar nesako, tai kažkada pasakys, o jeigu ne tau, tai kuriam nors kitam mokslininkui atsiskleis paslaptis, kuri bus reikšminga Lietuvos archeologijai ir istorijai.

Muziejininkystė – tai darbas apie praeitį ir su praeitimi, muziejus – praeities reliktų saugykla. Muziejuje daug skirtingų skyrių, skirtingų rinkinių, vienuose yra naujesnės medžiagos, o štai mūsų, Priešistorinių laikų archeologijos rinkinių skyriuje saugomi patys seniausias Lietuvos teritorijoje rasti  akmens, bronzos, geležies amžių radiniai. Lietuvos nacionalinis muziejus turi net du archeologijos skyrius: priešistorinės archeologijos (iki valstybės susikūrimo) ir naujausių laikų istorijos rinkinių skyrius. Kiekvienais metais skyriai pasipildo iki 50 tūkstančių naujų radinių, kiekis milžiniškas, tad ir darbo pakanka.

Ar yra buvęs koks nors įvykis Jūsų darbiniame gyvenime, kuris paliko gilų pėdsaką?

Daug emocijų sukelia visi atradimai – tiek išvažiavus atliekant tyrimus ekspedicijose, tiek ir sėdint prie kompiuterio, kai internete atrandi objektą, kuris panašus į piliakalnį ar pilkapį, o paskui išties paaiškėja, kad taip ir yra. Ar atidarius dėžutę pamatai, kad keramikos šukės sulimpa į puodą, kuris, kaip vėliau paaiškėja, yra toks vienintelis Lietuvoje. Dirbant muziejuje pasitaiko tikrai nemažai tokių emocingų atradimų. Bet svarbiausia yra mylėti šį darbą ir norėti dirbti muziejuje. Nes muziejinis darbas nėra taip jau gerai apmokamas (šypsosi).

Na, o vienas iš svarbiausių gyvenimo atradimų, prie kurio teko prisiliesti, tai mūsų muziejui vykdant  tyrimus ant Gedimino kalno surasti 1863-1864 m. sukilėliai. Tai čia buvo daug emocijų, atradimo džiaugsmo (atrasta tai, kas buvo paslėpta, norėta išbraukti iš mūsų atminties) ir detektyvinio darbo su antropologais juos identifikuojant. Džiugu, kad po tiek metų sukilėliai  garbingai palaidoti Rasų kapinių koplyčioje, kur visi gali juos lankyti ir prisiminti.

Koks buvo Jūsų kelias į muziejų?

Pirmiausiai, tai labai norėjau archeologijos, kuri atsirado vaikystėje, kai perskaičiau vieną iš pirmųjų knygų – Petro Tarasenkos „Užburti lobiai“. Tai buvo man pirmasis impulsas, po to buvo jaunųjų archeologų būrelis ir pirmosios ekspedicijos su daktare Rimute Rimantiene, archeologijos  studijos, o tada – Nacionalinis muziejus ir štai jau čia – virš 20 metų. Muziejaus archeologinė ekspozicija, kuriai jau 20 metų ir kurią jau reiktų atnaujinti, su kolegomis latviais tarptautiniai projektai – kuršių, sėlių žiemgalių parodos ir katalogai, žodžiu, daug malonių veiklų yra įvykę ir, tikėkimės, dar bus.

O kokių savybių reikia geram muziejininkui?

Labai reikia kruopštumo, atsakingumo, detektyvo savybių – mokėti atsekti, pažinti radinius ir žinoti istoriją. Ir, aišku, riekia užsispyrimo.

Ko palinkėtumėte sau ir savo kolegoms profesinės šventės proga?

Gerų parodų, daugiau išskirtinių eksponatų, atsakingai juos prižiūrėti ir saugoti. Tai pat – gero, susiklausiusio  kolektyvo. Na, ir šiandieniniame kontekste – palinkėčiau taikos, matom, kaip Ukrainoje vieni pirmųjų naikinami muziejai ir mokyklos…

Gytis Grižas yra Lietuvos nacionalinio muziejaus profesinės sąjungos (priklauso Lietuvos kultūros darbuotojų profsąjungų federacijai) narys.

Nuotr. (iš viršaus į apačią): Gytis Grižas šalia Antano Ingelevičiaus nuotraukos parodoje; fotografas Antanas Ingelevičius; parodoje “Ką slepia sarkofagas” eksponuojamas Lietuvoje saugomas 3 tūkst. metų senumo sarkofagas.

Pažeidžiamos Jūsų teisės darbe? Praneškite apie tai mums!