Vandentvarkos specialistė Rita: esame kaip ugniagesiai, tik daug labiau nepelnytai kritikuojami

Gegužės 5 d. yra minima Lietuvos vandentvarkos ūkio darbuotojų profesinė šventė. Būtent tą dieną pagerbti gyvenvietes vandeniu aprūpinančius, geriamojo vandens kokybę prižiūrinčius ir susidarančias nuotėkas tvarkančius darbuotojus nuspręsta beveik prieš du dešimtmečius aplinkos ministro įsakymu.

sdr

Ta proga Jus supažindiname su Rita Eizintiene, UAB „Šiaulių vandenys“ Nuotekų valyklos viršininke.

Tai kas ta vandentvarka smulkiau ir kokie pagrindiniai iššūkiai Jūsų darbe?

Žmonės vandentvarką, turbūt, įsivaizduoja kaip prievolę kas mėnesį mokėti už vandenį ir nuotėkų tvarkymą. Ypač po „Grigeo“ skandalo ši sritis turi tokį labai neigiamą atspalvį, ir tas mane šiuo metu labiausiai ir liūdina. Bet turėtume suprasti, kad gyvybiškai svarbios paslaugos, kurias mes teikiame, vis tik kainuoja. Kainuoja ir gamtiniai ištekliai, už kuriuos mes sumokame valstybei, o didžiausią kąsnį visų išlaidų atima infrastruktūros išlaikymas, atnaujinimas, modernizavimas.

Visiems yra savaime suprantama: atsuku kraną – bėga vanduo, nuleidžiu nuotėkas ir jos tiesiog dingsta. Tačiau ar kas susimąsto, kas vyksta po to? Toli gražu nėra taip, kad dirba tik siurbliai, dirbame mes tikrai daug, pradedant visokiais administraciniais, organizaciniais, baigiant tais pačiais juodžiausiais darbais. Turbūt, niekas nenorėtų lįsti į kanalizacijos šulinį šalinti avarijos padarinių tiesiogiai kontaktuojant su tuo „gėriu“, kuris išleidžiamas iš urbanizuotų teritorijų. Mums, deja, bet tenka su visu tuo susidirti.

Ypač čia, nuotekų valykloj, romantikos tikrai labai mažai (juokiasi). Tačiau bent jau mūsų kolektyvas yra tas motyvas, kuris, turbūt, mus čia ir laiko. Nes dirba nuoširdūs, savo darbą mylintys žmonės, jeigu ne jie, matyt, ir aš čia nedirbčiau.

Vandentvarka yra toks labai nematomas darbas, bet visuomenėje labai daug ir skundų, ir poreikių, ir visokių komentarų sulaukianti sritis. Tas neigiamas atspalvis susijęs gal su tuo, kad reikia mokėt, bet žmonės nelabai supranta už ką. Ir apskritai visa vandentvarka maunama ant vieno kurpalio ir siejama su „Grigeo“ atveju, nors tai absoliučiai nesusiję dalykai.

Visuomenė įgavusi tokį, sakyčiau, cinišką požiūrį, kad dėl taršos kaltos vandentavarkos įmonės, vandentiekis, „Grigeo“, bet vengiama atsigręžti į save. Juk mes kiekvienas esame teršėjas: nesaikingai naudojame valiklius, skalbiklius, kurie apskritai valymo įrenginiuose neskaidomi, bet atsakomybę mieliau permetame vandentvarkai, kuri privalo viską sutvarkyti ir išvalyti.

Kad ir rezonansu tapęs ftalatų (cheminės medžiagos, kurios naudojamos gaminant plastiką) skandalas, kai vandentvarkos įmonėms buvo pritaikytos milijoninės baudos už šios medžiagos pėdsakus išvalytose nuotekose, ir net tokius mažus jų kiekius, kurie natūraliai cirkuliuoja gamtinėje aplinkoje ir prilyginami gerai aplinkos būklei. Kita vertus džiugu, kad dėl šio teisinio reglamentavimo disonanso Aplinkos ministerija ėmėsi ryžtingų pokyčių, kurie ateities perspektyvoje neleis kartotis su logika prasilenkiantiems pastariesiems precedentams. Kartu tokia mokestinė našta neguls ir ant vartotojų pečių. Bet svarbu paminėti, kad vandentvarkos įmonės nesukuria taršos, o ją gauna, ir pasaulyje patvirtintomis geriausiomis technologijomis ją valo.

Pagrindinis taršos šaltinis – miestas, miegamieji rajonai. Gyvendami vartotojišką gyvenimą, deja, bet nesusimąstome, kaip labai mes prie tos taršos prisidedame. Žmonės galvoja, kad moka pinigus, tai „jie“ ir turi viską išvalyti. Labai trūksta švietėjiškos veiklos šiuo klausimu.

Mes, vandentvarkos žmonės, realiai esame kaip ugniagesiai – gesinam gaisrus, tik mums dažnai po to priekaištaujama, jog žinot, ne taip užgesinot. Tuo tarpu gaisro priežastį visi čia pat pamiršta.

Koks buvo Jūsų kelias? Gal aplinkosauga – vaikystė svajonė?

Na taip, buvo tokio jaunatviško altruizmo dėl aplinkos saugojimo, bet labiau norėjau studijuoti tokias tuo metu populiarias specialybes – ekonomiką, administravimą, galvojau ir apie teisę bei mediciną, tačiau kadangi mama mane augino viena, tai finansinė padėtis neleido studijuoti išvažiuoti į kitą miestą. Teko rinkis kažką prie namų, o  ekologija buvo vienas iš pasirinkimų. Tačiau tik įstojus, mane apėmė abejonės. Man pasirodė, kad aš labai toli nuo ekologijos, ir apskritai, ši specialybė buvo visiškai nemadinga ir nepopuliari. Galvojau: ką aš veiksiu baigusi mokslus, nes Lietuvoje nėra daug stambios pramonės, didelių taršos objektų, o tuose, kurie yra, jau dirba specialistai.  Tada vienas pažįstamas, kilęs iš Vokietijos, kuris tuo metu vadovavo didelei Šiaulių įmonei, nusivežė mane į gamyklą, supažindino su jos ekologu,  papasakojo, kad Vokietijoje ši specialybė yra labai „ant bangos“ ir taip įkalbėjo mane, kad neatsisakyčiau minties studijuoti ekologijos.

Po bakalauro studijų Šiaulių universitete atsirado laisva ekologo vieta „Šiaulių vandenyse“. Čia bedirbant baigiau magistrantūrą Vytauto Didžiojo universitete. Kadangi vandentvarka ir ekologija yra labai susijusi su aplinkosaugos teise ir apskritai teise, tai 2018 m. dar baigiau ir teisės bakalaurą Mykolo Riomerio universitete.

Ir štai jau šešiolikti metai čia dirbu, o 2018 m. palypėjau karjeros laiptais ir tapau Šiaulių miesto nuotekų valyklos padalinio vadove.

Ar rengiami kur nors vandentvarkos specialistai?

Vilniaus Gedimino technikos universitete rengiami tokie specialistai, tik deja, ši specialybė labai nepopuliari. Jaunimas vengia rinktis šią sritį, ir jaučiame didelę grėsmę, kad ateityje gali nebebūti, kam dirbti to darbo, kuriame, kaip minėjau, romantikos išties nedaug.

Gal galite papasakoti kokių nors kuriozinių ar juokingų atvejų, nutikusių darbe?

Kartą mano kolegei paskambino labai susirūpinęs vyras ir pranešė, kad jo vaikas į klozetą įmetė brangią grandinėlę ir paklausė, ar jūs negalėtumėte jos paieškoti? Taip, pirminiame nuotekų valymo procese yra toks valymo etapas grotomis, kai sulaikomi stambūs nešmenys, bet kai per parą į valyklą atiteka per 25 tūkst. kubinių metrų nuotekų, mums surasti paskandintą grandinėlę – tas pats, kas ieškoti adatos šieno kupetoj. Tik šiuo atveju paieška būtu ne šiene, o visame tame, kas atiteka iš miesto.

Kai dirbau ekologe, man teko dirbti su taršiomis gamybinėmis įmonėmis, o tokiu atveju santykiai nebūna malonūs, dažniausia sulaukdavau puolimo ar net pažeminimo. Kartą vasarą aš atvažiavau į teritoriją įmonės, kur buvo padaryta net nusikalstama didelę žalą aplinkai sukėlusi veika. Atvažiavau su suknele, bet įsispyrusi į guminius laivelius, ir sulaukiu komentaro: „tai ką, net neuždirbi batams?“ (juokiasi).

Ko palinkėtumėte sau ir kolegoms profesinės dienos proga?

Sau galiu palinkėti ir toliau turėti tokius nuostabius kolegas, o kolegoms – daug kantrybės, supratimo ir tikėjimo, kad tas mūsų darbas vis tik yra vertinamas visuomenėje ir mes esame svarbūs, reikalingi lygiai tiek, kiek ir ugniagesiai ar medikai.

Rita Eizintienė yra UAB „Šiaulių vandenys“ profesinės sąjungos (priklauso Lietuvos visuomeninių paslaugų profsąjungų federacijai) narė

 

Pažeidžiamos Jūsų teisės darbe? Praneškite apie tai mums!