Rugsėjo 25 d. minima Tarptautinė vaistininko diena. Ta proga supažindiname Jus su vienu geriausių Lietuvos vaistininkų Tadu Labanausku, dirbančiu vienoje Šiaulių miesto vaistinėje.

Visi daugmaž žino, ką veika vaistininkas: vaistinėje parduoda vaistus. O ar tik tiek?

Visi suprantame, kad vaistinė – tai vieta, kur galima nusipirkti vaistų, kur galima sužinoti, kokį preparatą nusipirkti ir kaip taisyklingai jį vartoti. Vaistai tikrai nėra saldainiai ar bandelės. Mes, vaistininkai, turime daug mokytis, kad galėtumėme konsultuoti. Deja, kai kurių žmonių akyse provizorius – net ne vaistų pardavėjas, o tik padavėjas. Mums, žinoma, nelabai patinka, kai žmonės vadovaujasi tokiu požiūriu, mes vis dėlto norime būti ir jaustis vaistininkais. Gaila, bet kartais kaimynas ar draugė būna žymiai svarbesni renkantis vaistą.

Arba, turbūt, dažnai ir su daktaru Gūglu (Google paieška internete) konsultuojamasi?

Yra toks internetinis juokas: jeigu gydymą jums skyrė gūglas, tai dėl šalutinių reiškinių kreipkitės į feisbuką.

O jei rimtai, tai vaistininkas yra kaip tarpininkas tarp žmogaus, daktaro ir interneto (draugo, kaimyno). Žmonėms, kurie ateina su receptais, išaiškiname viską apie skirtą vaistą, nes jiems vizitas pas gydytojus dažnai būna stresas, jie neįsidėmi informacijos arba uždarę kabineto duris iš karto viską pamiršta. Yra tokių gana dažnų kuriozų, kai žmogus paduoda receptą ir klausia, – nuo ko čia (tarsi nežinotų, kuo skųsdamasis ėjo pas daktarą)? Tad labai svarbi mūsų darbo dalis – viską nuodugniai išaiškinti.

Kita vaistininko darbo dalis – padėti žmogui, kuriam, galbūt, dar nereikia pas daktarą, susigaudyti savigydoje. Jeigu jis gydosi interneto ar draugų pagalba, tai vaistininkas čia veikia kaip kontrolierius.

Kai tarėmės dėl pokalbio, minėjote apie naktinį darbą. Ar vaistininkai dirba ir naktimis?

Taip, yra vaistinių, kurios dirba visą parą. Kai nedirba jokios kitos gydymo įstaigos, žmogus, pasijutęs blogai, bet nepakankamai, kad kviestų greitąją pagalbą ar važiuotų į ligoninę, vyksta į vaistinę. Tokiu atveju dirbame kaip priimamajame: turime padaryti išvadas, įvertinti situacijos rimtumą, priimti sprendimus: ar žmogui kviesti greitąją pagalbą, ar galima jam duoti vaistų ir išleisti namo. Tad atsakomybė tikrai yra didelė.

Koks buvo Jūsų pastarasis budėjimas?

Kai užsidaro visos kitos miesto vaistinės, (Šiauliuose – 20 val.) tą valandą būna lūžio taškas, kai žmonės vaistų eina į budinčią vaistinę. Tada lakstai kaip voverė rate, negali net visapusiškai konsultuoti žmogaus, nes eilė – iki durų, nesinori versti žmonių laukti po dvi valandas.

Vėliau, naktį, lankosi kelios kategorijos žmonių. Vieni – priklausantys nuo alkoholio, nes vaistinėse yra spiritinių lašelių. Kiti – vyrai, žmonų išvaryti gydyti vaikų. Matyt, yra tokių šeimų, kur vyras tik neša namo uždirbtus pinigus ir nieko daugiau nežino. Tarkim, ateina žmogus naktį į vaistinę vaikui vaistų, o kai jo paklausi, kiek vaikui metų, matai, kaip jis nuoširdžiai pasimeta. Na, ir dar viena kategorija – visokie nutikimai, nelaimės, kuomet žmogui reikia skubios pagalbos. Kai buvo karantinas ir nedirbo jokie barai, tai buvo ramios naktys, dabar – vis kažko į tą vaistinę prireikia.

Kaip keičiasi vaistininko darbas? Ar su dabartine pandemijos situacija yra pokyčių? Gal siekiama vaistininkas užkrauti vis daugiau atsakomybių: testavimas, skiepijimas ir pan.?

Vaistininko specialybė dabar yra tokiame lūžio taške. Prieš 30 m. vaistininkas daugiau gamindavo vaistus, nes nebūdavo fabrikinių, dabar praktiškai visi vaistai atvažiuoja pagaminti. Informacijos internete daugėja, todėl tam, kad vaistininkas netaptu tik padavėju, jis turi keistis, prisitaikyti.

Žinoma, darbdavys nori išpešti maksimalią naudą ir suversti net tokius darbus, kurie ne visai priklausytų vaistininkui. Taip atsirado ir skiepų kabinetai vaistinėse. Kitose šalyse, pvz., yra ne skiepų, o farmacininko paslaugos teikimo kabinetai, kur vaistininkas konsultuoja vaistų atėjusius pirkti žmones. Jis su jais kalbasi, aiškinasi jų problemas, informuoja, kaip vartoti vaistus, pamatuoja kraujospūdį, pakonsultuoja, gali ir receptą pratęsti, o vaistus išduoda vaistininko padėjėjas. Mūsų vaistininkams irgi reikėtų judėti link to. Dabar atsiranda papildomų paslaugų, bet jos kol kas neturi tradicijų, žmonės į jas žiūri atsargiai. Gal pamažu viskas pajudės tinkama linkme, jeigu mes, patys vaistininkai, stengsimės, ką nors darysim, o ne vien tik pasikliausime darbdaviais.

Stebime dar vieną tendenciją, ypač didelėse vaistinėse, – kosmetikos ir grožio prekių skyriai. Ar tai neerzina vaistininkų?

Taip, kosmetikos skyrių atsirado tikrai daug. Vaistinės užima nemažus plotus dideliuose prekybos centruose, ir jų vien vaistais neapstatysi. Kaip sakiau, vaistai nėra saldainiai, jų negali reklamuoti, siūlyti ir duoti bet kam. Visiškai kitaip yra su kosmetika ir kitais gaminiais. Ir jei kosmetika yra dar šiek tiek susijusi su vaisininkyste, su kūno priežiūra, tai darbdaviai buvo sumanę dar ir loterijos bilietukais vaistinėse prekiauti. Profesinės sąjungos pagalba pavyko to išvengti. O vaistininkas, žinoma, nori būti vaistininku, o ne kosmetologu, bet esame priversti prisitaikyti prie esamų situacijų.

Ar populiari vaistininko specialybė, ar ją sunku įgyti (dideli konkursai į universitetus ir pan.)?

Prieš 20 m., kai aš baigiau mokyklą, buvo tikrai nemažas konkursas: jeigu į mediciną buvo 1,3, tai į farmaciją – 7 ar 8 norintieji į vieną studijų vietą. Dabar tas populiarumas gerokai sumažėjęs, nes, kaip sakiau, vaistininko specialybė praranda savo prestižą. Žmonėms atrodo, kad jis tik padavinėja vaistus, o ir tų vaistinių dabar – ant kiekvieno kampo. Universitetai net nesurenka studentų, o tie, kurie ateina studijuoti, jiems farmacijos studijos nėra pageidaujamų specialybių sąrašo pirmoje vietoje, todėl jie ir nėra labai motyvuoti. Tai iš tikrųjų yra tam tikra farmacijos krizė. Neaišku, kaip bus ateityje, bet gali būti taip, kad pradės labai trūkti farmacijos specialistų. Nors ir dabar jų nėra per daug esančiam vaistinių skaičiui.

Koks buvo Jūsų kelias?

Jeigu mano žmona (susipažinome studijose) turėjo tetą vaistininkę ir nuo mažens svajojo apie šią specialybę, tai aš iš viso nežinojau, kas ta vaistininkystė. Aš norėjau būti chemiku, bet mano tėvai sakė, kad chemikai niekam nereikalingi ir pastūmėjo į farmaciją. Tai jau esą darbas visam gyvenimui, be to, tuo metu – labai prestižinė specialybė.

Kadangi mokyklą baigiau labai gerai ir galėjau rinktis stoti bet kur, nunešiau dokumentus į Kauno medicinos universitetą. Na, ir pradėjau laukti, kada aš jau tapsiu tuo vaistininku. Pirmas kursas – nieko bendro su vaistininkyste, antras – vėl nieko, ir tik trečiame kurse prasidėjo dalykai, kai jau ėmėm gaudytis, kas tai yra. Pabaigęs studijas širdyje jaučiausi jau esantis vaistininkas, nors po studijų dar nepuoliau juo būti, buvo minčių studijuoti chemiją, bet vis dėlto atėjau į vaistinę ir čia likau. Teko dirbti ir kaime, ir mieste, ir vienam, ir su kolektyvu. Šių vaistinių specifikos šiek tiek skiriasi, nes žmonėms reikia skirtingos informacijos.

Man patinka darbas su žmonėmis, patinka juos konsultuoti, spręsti jiems iškilusias sveikatos problemas, stebėti, kaip vyksta gydymas. Svarstau, kad galėjau stoti į mediciną, gydomąjį fakultetą, bet dabar jau niekas nežino, kaip būtų buvę. Tikrai nesigailiu, kad galiu dirbti vaistininku.

Kad nesigailite savo pasirinkimo, turbūt, rodo ir tai, kad vienais metais buvote išrinktas geriausiu šalies vaistininku?

Taip, 2019 m. buvau išrinktas geriausiu Lietuvos vaistininku, – pagal kompetencijas, o ne pagal klientų ar kolegų nuomonę. Solidi profesorių komisija vertino žinias, profesines kompetencijas ir išrinko geriausią.

Kaip jaučiasi žmogus, būdamas geriausiu savo profesijos atstovu? Turbūt, dar labiau motyvuotas?

Nebuvau prastas studentas, mokiausi gana gerai, man labai buvo įdomu tai, kas susiję su vaistininkyste, farmakologija. Bet išėjus iš universiteto, tu stoji į kitą – gyvenimo universitetą. Viena yra tai, ko mokė teoriškai, o atsistojus į vaistininko poziciją vaistinėje, atrodo, kad nieko nežinai. Vaistinėje vaistai turi firminius pavadinimus, o universitete mokėmės apie vaistus cheminiais pavadinimais, tad kelis tūkstančius vaistų reikėjo išmokti iš naujo. Kurį laiką jaučiausi nieko nežinantis, bet praėjus tam tikram laikui pasirodė, kad lyg ir daug visko žinau, galiu net ir kitiems patarti. O minėtas laimėjimas sustiprino mano savivertę (ji ir nebuvo labai žema, kitaip nebūčiau pretendavęs į apdovanojimą), ir, žinoma, kolegų akyse paaugau kaip profesionalas, galiu drąsiai patarinėti jiems, konsultuoti ir padėti darbe.

Kokių savybių reikia geram vaistininkui?  

Pagrindinė savybė – empatija, rūpestis žmonėmis. Būdamas jaunas galvojau, kad vaistininkui reikia labai daug žinių, ir jos šiame darbe svarbiausios, tačiau iš esmės vaistinėje nagrinėjame tas pačias standartines situacijas. Todėl vaistininkui turi patikti bendravimas, nes jam reikia įsigilinti į žmogaus problemą. Taip pat – reikia mylėti savo darbą ir būti smalsiam.

Kasdien dirbate su žmonėmis, turbūt, darbe apstu kuriozinių, įdomių ar net juokingų situacijų. Gal galite pasidalinti kokia nors?

Su kuriozinėmis situacijomis susiduriame praktiškai kiekvieną dieną. Tačiau ta pati situacija vienam gali būti juokinga, kitam – ne, o trečiam – net graudi. Pagrindinės situacijos būna iš nesusišnekėjimo. Būna, kad žmogus prašo vaisto iš B raidės, o paaiškėja, kad jos net nėra pavadinime. Arba būna, kad žmogus neprisimena vaisto pavadinimo ir prašo mėlynų tablečių. O mėlynos tabletės yra „Viagra“. Tada klausi, o čia kam? Sako, – nežinau, bet man reikia mėlynų tablečių. Tada klausi, – tai gal potencijai? Ne, ne, ne, – sako, – čia ne man, čia draugui. Išties, draugui labai dažnai reikia vaistų (juokiasi).

Kartą atėjo labai ant manęs supykusi moteris, atsiųsta kaimynės. Pasirodo, ta kaimynė vaistinėje pirko laisvinančių vaistų, jai paaiškinta kaip juos gerti, tačiau neakcentuota, kad išgėrus šių vaistų reiktų sėdėti namie. Bet ta moteris išgėrė vaistų ir išėjo į parduotuvę, kur ją ir „surakino“. O kas tada kaltas? Aišku, kad vaistininkas. Tad dažniausiai panašiose situacijose vienam iš jos dalyvių tuo metu nebūna juokinga.

Dar dažnai, ypač naujoje kompanijoje, sužinojus, kad esu vaistininkas, užduodamas klausimas: „narkotikus, turbūt, jau visus mokėtum išvirti?“.

Ko palinkėtumėte sau  ir savo kolegoms profesinės šventės proga?

Iš profsąjunginės ir profesinės pusės norėčiau palinkėti vienybės. Jeigu vienos įmonės darbuotojai visi dirba po vienu stogu, jie susitinka, tai vaistinės yra išsibarsčiusio po visą Lietuvą, kolektyvai nedideli – po 2-3 žmonės, todėl tos vienybės labai trūksta.

Taip pat palinkėčiau, kad mes būtume reikalingesni žmonėms, kad jie mumis labiau pasitikėtų ir ateitų pas mus konsultuotis. Iš žmogiškosios pusės palinkėčiau, kad baigtųsi COVID‘o krizė ir gyvenimas grįžtų į savo vėžes.

Tadas Labanauskas yra Vaistinių darbuotojų profesinės sąjungos (priklauso Lietuvos maistininkų profesinei sąjungai) narys.

Nuotr. (iš viršaus į apačią):
vaistininkas Tadas Labanauskas;
Tadas su žmona Laura mokymuose apie skiepijimą;
Tadas su kolega Kęstučiu Beržiniu, metų vaistininko rinkimuose užėmusiu trečiąją vietą.