Miškininko diena Lietuvoje nuo 2000 m. minima kasmet, trečiąjį rugsėjo šeštadienį, šiemet – tai rugsėjo 18 d.  Ta proga kviečiame susipažinti su Mindaugu Kriščiūnu, VĮ Valstybinių miškų urėdijos Dubravos regioninio padalinio miško apsaugos specialistu, valstybinių miškų apsaugos pareigūnu.

Miškas, miškininkas – skamba gana romantiškai, o iš ko realybėje susideda miškininko darbas?

Miškininko veikla nėra vien tik darbas gamtoje, tenka dirbti ir biure vadinamąjį „popierinį“ darbą. Miškininką palyginčiau su ūkininku, tik tiek, kad pastarasis savo veiklos vaisius – derlių – pamato gana greitai, o miškininkas, pasodinęs mišką, jo brandos jau nepamatys, nes jos sulaukti miškui reikia iki 100 metų.

Miškininkas rūpinasi tiek ūkiniais, tiek miškais, kuriuose ūkinė veikla nevykdoma ar yra apribota, t.y.  apsauginiai, spec. paskirties, rezervatiniai ir kiti saugomi miškai. Jis dalyvauja visose miško gyvavimo stadijose – nuo pasodinimo, jaunuolynų ugdymo, retinimo iki nukirtimo. Miškininkas į mišką nuo pasodinimo iki brandos, kaip mes sakome, „užeiti“ turi mažiausiai keturis kartus: pasodinti ar atkurti, atlikti priežiūros, jaunuolynų ugdymo ir retinimo  darbų, neskaičiuojant atvejų, kai atsiranda sanitarinių problemų – ligų, parazitų ir pan. Miškininko darbas dar apima ir apvalios medienos pardavimą, tad tai – gana kompleksinė veikla: nuo sodinimo iki pardavimo.

O Jūsų tiesioginės pareigos susijusios su miško apsauga?

Taip, mano darbo pobūdis yra miškų apsauga nuo kenkėjų, ligų, vadinamoji – sanitarinė miškų apsauga; dar – priešgaisrinė miškų apsauga, t.y. miškų gesinimo komandų darbo koordinavimas, prevencinės miškų priešgaisrinės apsaugos priemonės; taip pat – apsauga nuo neteisėtos veikos miške, t.y. nuo keturračių kontrolės iki vagysčių miškuose.  Tai – trys pagrindinės mano darbo sritys, bet, žinoma, darbas yra įvairiapusis – esant poreikiui dalyvaujam prie sodinimo, prekybos, aktyviai bendraujame su visuomene.

Kaip įgyjama miškininko specialybė?

Lietuvoje miškininko kvalifikaciją galima įgyti dvejose institucijose – Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijoje, kur įgyjamas neuniversitetinis bakalauro, ir Vytauto didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje, kur įgyjamas universitetinis bakalauro ir magistro laipsnis.

Ar populiari ši specialybė?

Kai 1999 m. baigiau vidurinę mokyklą, tai į miškininkystės studijas net buvo atranka, įstodavo ne visi, kurie norėdavo. Šiuo metu miškininko profesija žmonių akyse yra sumenkinta, jos populiarumas yra kritęs, todėl miškininkus rengiančios įstaigos susiduria su norinčiųjų studijuoti stygiumi. Tam įtakos turėjo prieš reformą (prieš daugiau nei trejus metus 42 urėdijos sujungtos į vieną valstybinę įmonę, – LPSK) vykęs nepagrįstas miškininkų juodinimas žiniasklaidoje, kas labai atsiliepė profesijos prestižui. Po truputį stengiamės savo gerą vardą susigrąžinti, – tikimės, kad pavyks.

Koks buvo Jūsų asmeniškai kelias į šią specialybę?

Mokantis vidurinėje mokykloje tikrai nebuvo minčių tapti miškininku. Kadangi aktyviai kultivavau orientacinį sportą, svajojau tapti šios sporto šakos treneriu. Todėl po abitūros bandžiau stoti į Kūno kultūros institutą, tačiau iš pirmo karto man nepavyko. Kadangi orientavimosi sportas susijęs su mišku, nutariau, kad kolegijoje (tuo metu – Aukštesnioji miškų mokykla) galiu pasimokyti miškininkystės, o vėliau vėl grįžti prie planų tapti treneriu. Tačiau praėjus metams pamačiau, kad studijos man patinka, tad likau, pabaigiau mokslus. Visi stebėjosi, ką aš čia veikiu neturėdamas giminėje jokio miškininko, nes labai dažnai miškininkai dirba kartomis: seneliai, tėvai, vaikai.

Baigus studijas mokykla mane išsiuntė dar trejiems metams studijuoti į Vokietiją, Tiūringijos aukštąją miškininkystės mokyklą, kur mane priėmė į antrąjį kursą. Gavęs bakalauro diplomą 2005 m. grįžau dirbti Į Lietuvą, o netrukus universitete neakivaizdžiai baigiau ir magistro studijas. Ir štai jau 16 metų dirbu miškuose (su mokslais – 22 m.). Norėjau tapti treneriu, tapau miškininku (šypsosi).

Nepasigailėjot?

Tikrai ne. Nesakau, kad tai yra lengvas darbas, būna visko – ir linksmesnių akimirkų, ir liūdnesnių. Kaip minėjau, 2018 m. miškų reforma labai numušė miškininkams motyvaciją dirbti, bet branduolys išliko, ir džiugu, kad daugelis patikėjo, tiki ir toliau, kad viskas bus gerai.

Kaip keliais žodžiais apibūdintumėte Lietuvos miškus? Ar šiuo metu jie tikrai kertami intensyviau, kaip kad gali pasirodyti iš informacinio fono?

Lietuva laikoma ganėtinai miškingu kraštu. Čia miškai užima 34 proc. visos teritorijos. Po antrojo pasaulinio karo, kai buvo prarasta daug miškų, miškingumas po truputį kasmet vis auga. Kiekvienais metais Lietuvoje įveisiama ne mažiau nei 500 hektarų naujo miško. Dėl kirtimų – miškininkai niekada nekerta daugiau miško, negu jo priaugo. Pastaruoju metu iškertama tik apie 60 proc. metinės prieaugio normos. Tai faktas – kubinių metrų medienos miškuose daugėja, todėl sakyti, kad miškininkai tik kerta miškus ir nieko kito nedaro, – neteisinga. Įdomus faktas: kasmet miškuose pasodinama 50 mln., o nukertama 10 mln. medžių.

Nereikia pamiršti, kad Valstybinė miškų urėdija patikėjimo teise valdo šiek tiek daugiau nei pusę Lietuvos miškų. Likusi dalis – privatūs miškai arba skirti privatizavimui. Juose tvarkosi privačių miškų savininkai. Ir toje pačioje Labanoro girioje ant medžio neparašyta, ar tai yra valstybės, t.y. mūsų visų, ar privati nuosavybė. Mes, Valstybinių miškų urėdija, ūkininkaujame atsakingai, ekologiškai, ir tai įrodo Miškų sertifikatas, kurį turime atnaujinti  kiekvienais metais.

Tai gal gerai miškininkų reputacijai kenkia privačių miškų savininkai?

Nenorėčiau sakyti, kad visi privatininkai blogai elgiasi. Tikrai taip nėra, yra puikių pavyzdžių, kaip jie puikiai tvarkosi. Bet reikia pasakyti, kad mes dažnai sulaukiame nepagrįstų skundų dėl teritorijų, kurios nėra mūsų valdomos. Pavyzdžiui, mūsų klausia, kodėl išvežus medieną paliktas „išmaltas“ kelias? Mes sakome, jog tai ne mūsų miškas, mes visada po savęs „apsišluojame“.

Be miško sodinimo, auginimo, turbūt, nemaža dalis miškininkų veiklos yra ir rekreacinių zonų kūrimas ir priežiūra?

Mūsų veiklos sritys yra keturios: miškotvarka, t.y. miškų planavimas; miškininkystė, t.y. miškų želdinimas, auginimas, apsauga ir geros būklės palaikymas; medienos ruoša ir prekyba (iš to gauname pelno ir apie 40 mln. eurų kiekvienais metais atiduodame į valstybės biudžetą); ir bendrosios funkcijos. Pastarosios – tai specialieji mūsų įsipareigojimai visuomenei, t.y. iš savo uždirbtų lėšų statome, remontuojame ir prižiūrime miškų kelius, saugome miškus nuo gaisrų, atrenkame miško sėklinę bazę (sodinant medžius neimame bet kokios sėklos, atrenkame genetiškai geriausią), pritaikome miškus rekreacijai – rūpinamės poilsiavietėmis, kurios visos yra atviros  lankytojams. Taip pat viena iš mūsų specialiųjų įsipareigojimų – gamtotvarkos ir aplinkosaugos priemonių vykdymas. Ne visi valstybiniai miškai yra skirti ūkininkavimui, be šių yra dar trys grupės miškų – rezervatiniai, rekreaciniai ir apsauginiai, daugiausiai juose ir yra vykdomos gamtotvarkos ir aplinkosaugos priemonės. Dalis miškų paliekama augti be žmonių įsikišimo. Labai populiarus žodis yra sengirė, mes, miškininkai, tokius miškus vadiname kertinėmis miško buveinėmis – žmonių veikla nepaliestais miško plotais. Įsikišame tik tada, kai sanitariniu požiūriu yra pavojus, kad ligos ar kenkėjai išplis į gretimus miškus.

Taip pat esame įsipareigoję prižiūrėti kitų naudotojų miškus. Tai susiję su priešgaisrine sauga: jeigu miške kyla gaisras, mes jį gesiname nepriklausomai nuo miško nuosavybės formos. Na, ir mokslinė veikla – tyrimai, bendradarbiavimas su universitetu, kolegija.

Tad sričių yra daug ir rekreacija – viena jų. Visoje Lietuvoje Valstybinių miškų urėdijos žinioje yra 1440 rekreacinių zonų, vien mūsų Dubravos regioniniame padalinyje prižiūrime 84 rekreacinius objektus.

Gal galite pasidalinti kokia nors įdomesne ar kuriozine situacija iš savo darbinio gyvenimo?

Gal ir ne kuriozinis atvejis, bet atėjęs dirbti į urėdiją susiradau čia ir žmoną – įvyko tarnybinis romanas (juokiasi), tad abu esame  miškininkai (ji – iš miškininkų dinastijos pagal tėčio liniją). Tai štai abu galvojome, kokius įdomius atvejus galima būtų paminėti. Kadangi abu mėgstame gyvūnus, tai mums yra įstrigusios gyvūnų gelbėjimo istorijos. Vieną kartą į girininkiją žmonės atnešė rastą naminį šešką. Jį laikinai priglaudėme pas kaimynus, o feisbuke ieškojome šeimininkų, ir pavyko! Kita istorija – kai pusę dienos prabėgiojome ieškodami pabėgusio šuns. Paskambino žmonės, kurių gana stambus šuo paspruko rekreacinėje zonoje, sako, jei pamatysite, duokite žinią. Kitą dieną važiuodami pamatėme sniege šviežias pėdas. Kadangi mums buvo aišku, kad pėdos ne vilko, tai supratome, kad greičiausiai to ieškomo šuns. Tad kaip senovės medžiotojai sekėme pėdomis net į kitą rajoną, kol susekėme ir tą šunį.

Mūsų darbe kiekvieną dieną vis kas nors vyksta, mes visko net nesureikšminame. Tuo ir įdomus šitas darbas, kad šalia rutininių darbų vis randasi netikėtumų – niekada nežinai, kas atsitiks, kur reiks važiuoti, ir kuo tai baigsis. Štai vakar – pranešimas apie gaisrą miške, nors gaisrų sezonas jau baigėsi. Teko viską mesti ir organizuoti gesinimą, bet sureagavome laiku ir labai nedaug miško išdegė – tik 0,01 hektaro. Žodžiu, monotonijos šiame darbe nebūna.

Ko palinkėtumėte sau  ir savo kolegoms profesinės šventės proga?

Tie, kurie išgyvenome po reformos, Išlikime tokie pat stiprūs, ištvermingi ir viskas bus gerai. Nenuleiskime rankų ir vis tiek pasieksime, kad miškininkai būtų taip pat gerbiami, kaip ir anksčiau.

Mindaugas Kriščiūnas – Valstybinių miškų urėdijos jungtinės profesinių sąjungų atstovybės narys, prieš reformą – Jonavos miškų urėdijos profesinės sąjungos pirmininkas.