Rugpjūčio 19-oji – Pasaulinė fotografijos diena. Ši diena pasirinkta todėl, kad 1839 m. rugpjūčio 19 d. Prancūzijos valdžia įsigijo teisę į L. Dagero (Louis Daguerre) ir J. Niepso (Joseph Nicèphore Nièpce) užpatentuotą dagerotipijos procesą ir leido juo neatlygintinai naudotis visiems.
Šia proga siūlome susipažinti su fotožurnaliste, iliustruojamosios fotografijos (angl. – editorial photography) atstove ir Lietuvos žurnalistų sąjungos Spaudos fotografų klubo pirmininke Evgenija Levin.
Pradžiai iš karto klausimas, kas gi ta iliustruojamoji fotografija?
Na, lietuvių kalba dar nėra net termino, bet tai reiškia, kad toks fotografas jau parašytam tekstui daro fotografijas, iliustruojančias pasakojimą. Kadangi dirbu ir su kultūrine žiniasklaida, tai, pavyzdžiui, man pasako, kad mums reikia iliustracijos sielos švarumo tema. Tada vaikštau su fotoaparatu ir ieškau asociacijų. Tai gana įdomus ir kūrybinis darbas. Kai mano kolegos, atėję į parodos atidarymą ar kokį kitą renginį, fotografuoja žymius žmones, aš fotografuoju šviesą, kokius nors užkampius ir darbų fragmentus, kad po to galėčiau nuotraukas panaudoti kaip iliustracijas. Viena kolegė iš manęs visada juokiasi, sako: „visi žiūri į vieną pusę, o tu nuolat – į kitą“ (juokiasi).
Koks buvo pačios kelias į fotografiją?
Tiesą pasakius, nebuvo taip, kad pati būčiau labai norėjus fotografuoti, bet man esant paskutinėse klasėse, kai tik atsirado Lietuvoje maždaug prieinamas internetas, per informatikos pamokas atradau visokių mėgėjų ir profesionalių fotografų puslapių, susidomėjau fotošopu (nuotraukų redagavimo programa –
red.). Bebaigiant mokyklą galvojau, kad fotografija tikrai ne profesija, o visi gi sako, kad reikia „normalios“ profesijos. Tad įstojau į anglų filologiją. Tuo pat metu iš vasaros uždarbio nusipirkau savo pirmąjį fotoaparatą. Filologijos studijose išbuvau kokius pusantrų metų, nes mane vis labiau įtraukė fotografavimas. Iš pradžių fotografavau po paskaitų, po to – jau vietoj jų. Būdavo, eini į paskaitas, skubi ir tada pamatai – koks gražus rūkas! Ai, tiek to ta fonetika, pafotografuosiu. Na, ir pravaikštai kokias tris, keturias valandas, gal net nepadarai nė vieno tikrai gero kadro, bet suvoki, kad yra žymiai įdomesnių dalykų nei leksikologija ar fonetika. Nors, šie dalykai irgi įdomus, bet tai supranti tik retrospektyvoj. Taigi mečiau studijas ir kitais metais įstojau į fotografijos studijas kolegijoje. Netrukus pradėjau savanoriauti naujame portale bernardinai.lt (iš pradžių jie dar neturėjo lėšų samdyti fotografui), ten atlikau ir praktiką, o vėliau dirbau ir etatine fotografe.
Ar tiesa, kad bene visi fotografai šiuo metu yra laisvai samdomi?
Ne visi, – didžiosios redakcijos, taip pat kai kurie regioniniai laikraščiai ar internetiniai portalai turi bent po vieną etatinį fotografą. Bet kiek žinau, gal 90 proc. kolegų dar papildomai dirba ir savarankiškai. Aš pati pastaruosius penkerius metus dirbu savarankiškai, o prieš tai dirbau etatine fotografe beveik dešimt metų.
Ir koks skirtumas?
Aš dirbau geroje redakcijoje, kur manęs niekas neribojo. Žinau, kad yra kolegų, kuriems iki šiol yra liepiama būti darbo vietoje, net jeigu ir nėra tuo metu jam jokio darbo. Tiesa, pandemija, turbūt, viską pakeitė, bet iki jos buvo tokių vietų, kad 8.00 turi atvažiuoti į darbą ir laukti, prireikus eini ar važiuoji fotografuoti, tada vėl grįžti į redakciją. Aš dirbau tokioje vietoje, kur iš vakaro suderindavom kitos dienos fotografavimo laikus, tad aš turėjau pakankami laisvo laiko dirbti ir savarankiškai, todėl aš pastaruosius 15 m. esu laisvai samdoma fotografė. Taigi mano atveju kaip ir nebuvo labai didelio skirtumo, tik tiek, kad dirbant etatine fotografe buvau užtikrina, kad turėsiu darbo, įdomių užduočių ir atlyginimą. Kai šie trys dalykai dingo, buvo gana sunku. Tik gal po kokių metų nustojau visiems ateinantiems užsakymams sakyti „taip“ net nesigilinant, ko esu prašoma, apsiraminau ir pradėjau labiau rinktis, ką aš pati norėčiau fotografuoti. Dabar taip ir dirbu – bene 80 proc. mano klientų yra tie, su kuriais man tikrai priimtina dirbti.
Karantinas fotografams, turbūt, buvo didžiulis išbandymas?
Spaudos fotografams karantinas turėjo šiek tiek mažesnį poveikį, nes gyvenimas vyko net ir per patį griežčiausią karantiną. Štai neseniai Klaipėdoje atidarėme Spaudos fotografijos 2020 m. parodą, tai žmonės, žiūrėdami nuotraukas stebėjosi, kad išties tiek visko pernai metais vyko.
Kitiems fotografams pandemija labai pakišo koją, nes pagrindiniai darbai vis tiek yra susiję su žmonių bendravimu, su renginiais, šventėmis. Visi, kas turėjo santaupų, tai labai džiaugėsi, kad jų turi. Dabar jau po truputį pradeda viskas atsigauti, net gana daug visko vyksta vienu metu.
Ar fotografai Lietuvoje specializuojasi vienoje kokioje srityje? Tarkim, užsiima vien tik fotožurnalistika arba vien tik pramogų fotografavimu?
Dažniausiai Lietuvoje visi daro viską, nes pakankamai maža rinka, dėl to fotografas turi būti universalus. Bet yra ir tokių, kurie fotografuoja tiktai daiktus studijoje arba tokių, kurie specializuojasi tik maisto fotografijoje. Taip pat yra ir fotožurnalistų, kurie be to irgi daugiau nieko nedaro. Kalbu tik apie veiklą, už kurią gaunamas uždarbis, čia neįeina kūryba.
O fotožurnalistas ir spaudos fotografas – ar tas pats?
Šiek tiek skiriasi. Spaudos fotografas yra bet kuris, kuris dirba spaudoje, net ir mados fotografas, kuris daro nuotraukas studijoje žurnalų viršeliams. O fotožurnalistas yra labiau žmogus, kuris kuria ilgalaikes istorijas vaizdais, kuria reportažus, o ne, štai kaip aš, daro kažkokias iliustracijas straipsniams. Tie patys portretai – tai ne fotožurnalistinis darbas, tai labiau spaudos fotografo darbas.
Fotografai, kadangi dirba su žmonėmis, turbūt, susiduria su nemažai kuriozinių ar juokingų situacijų? Gal galite ką nors papasakoti?
Mano praktikoje didžioji dalis kuriozinių situacijų dažniausiai būna susijusi su keistais klientais. Tad nelabai galiu pasakoti, nes jie gali save netyčia atpažinti (juokiasi). Buvo toks atvejis, kai studijoje fotografavau portretą žmogaus, kuris sakė, jog jam reikia kadro stambiu planu, praktiškai kaip pasinės nuotraukos, tik su gražiu apšvietimu. Na, nufotografavau, atidaviau nuotraukas ir maždaug po savaitės jis sako, jog jam reikia, kad ir pečiai matytųsi. Tai aš klijavau detales iš kitų žmonių nuotraukų, kad būtų matyti visas torsas. Na, ir šiaip būna visokių tokių kaip ir nesusipratimų, bet jų, turbūt, pasitaiko kiekviename darbe.
Kaip tampama fotografu?
Fotografiją ir medijos meną galima studijuoti Vilniaus dailės akademijoje, taip pat – Technologijų ir dizaino bei Dizaino kolegijose (čia vien tik Vilniuje) ir profesinėje mokykloje. Taip pat fotografija yra dėstoma kitose ugdymo įstaigose studijuojantiesiems multimedijas ir pan. Pavyzdžiui, aš dėstau fotografiją Vilniaus technologijų mokymo centre. Aišku, parengimas skirtingose įstaigose labai skiriasi, bet šiaip iš esmės net nebūtina ir turėti tą išsilavinimą, kad taptum fotografu.
Kokios savybės reikalingos geram fotografui?
Labai priklauso nuo srities. Pvz., fotožurnalistui be to, kad reikia pastebėti dalykus ir galbūt kartais nuspėti įvykius, turėti bendro išsilavinimo ir bendros nuovokos, reikia nebūtinai mėgti, bet mokėti bendrauti su žmonėmis, ypač – jų klausyti. Taip pat reikia atkaklumo ir užsispyrimo. Kadangi Lietuvoje fotografų atlyginimai nėra motyvuojantys, tai bent jau reikia vidinės motyvacijos, kurią karts nuo karto reikia atsinaujinti. Galbūt, tai gali būti juostinės fotografijos hobis, žodžiu, bet kas, kas vėl užvestų į tą meilę fotografijai, nes perdegti yra labai labai lengva nuo rutinos. Kai devynerius metus dirbau „Bernardinuose“, tai pajutau: tu žinai, kad tuoj bus „Kristupo“, „Sirenų“, ar kokio kito kultūrinio renginio spaudos konferencija, ir tau jau aišku, kur ji bus, kokie žmonės ir ką kalbės, iš kokio kampo kurį nufotografuoti, kad jis gerai atrodytų. Ir viskas. Atrodo, kad niekas nesikeičia metai iš metų, ir galima pakankamai lengvai perdegti, ypač jei dirbi didžiojoje žiniasklaidoje, kur įvykių atsikartojimas yra labai dažnas.
Kai aš dirbau lėtojoje žiniasklaidoje, tai man dar nereikėdavo su savimi turėti kompiuterio ir siųsti nuotraukų spaudos konferencijai tik prasidėjus, o dabar visi pasidaro kelis kadrus ir čia pat siunčia į redakciją, nes žurnalistai būna jau viską parašę iš pranešimo spaudai. Atrodo, fotografams nebelieka reikalo kažko ieškoti, nes tai nėra vertinama. Anksčiau, dar popierinių laikraščių laikais ar ir internetinės žiniasklaidos pačioje pradžioje prie straipsnio būdavo viena nuotrauka, na, gal net ir penkios. Dabar sudedama visa galerija, viskas, kas nufotografuota (na, gal tik išmetamos užsimerkusių ar išsižiojusių žmonių nuotraukos), nes reikia, kad skaitytojas kuo daugiau laiko praleistų prie to straipsnio. Nebelieka reikalo atrinkti, ieškoti originalesnių kadrų, tiesiog reikia „uždokumentuoti“. Tai nekelia gilesnės emocijos ir skaitytojui, ir fotografui nebelieka džiaugsmo, kad atrenkama kokia nors jo ypatinga nuotrauka. Tokia tendencija – teksto mažėja, nuotraukų daugėja.
Paminėjote terminą lėtoji žurnalistika, vadinasi, yra ir greitoji. Kas tai?
Kaip į greito maisto restoraną ateini tiesiog kažko į save įsimesti, taip ir greitoji žiniasklaida (visa pagrindinė mūsų žiniasklaida): atsidarai puslapį, peržiūri antraštes, pažiūri nuotraukas ir supranti, kad realiai to straipsnio neverta skaityti. Žinoma, yra tokių, ypač kultūros rubrikoje, kuriuos apsimoka skaityti, o visa kita tau vis tiek papasakos „Panoramoje“.
Lėtoji žiniasklaida – tai tokie tekstai, kurie skirti skaityti: analitiniai straipsniai, ilgi interviu, kokie nors išskirtiniai pasakojimai. Tu juos skaitai atsidėjęs, ramiai, kaip knygą. Gauni ne greitą dozę informacijos, bet peno apmąstymui. Ir turiu pasakyti, kad ta lėtoji žurnalistika po truputį įsibėgėja Lietuvoje, ir tai džiugina.
Ko profesinės šventės proga palinkėtumėt sau ir kolegoms?
Linkiu neprarasti motyvacijos ir daugiau daryti dėl savęs ir mažiau – „nes reikia“.
E. Levin nuotr.