Dėl koronaviruso sukeltos krizės daug darboviečių visame pasaulyje išbandė arba suaktyvino nuotolinį darbą (angl. telework). Daug bijotų problemų išspręstos lengviau nei galvota anksčiau, be to, paaiškėjo, jog nuotoliniu būdu gali dirbti daugiau sričių žmonių nei manyta. Vis tik išaugęs tokio darbo mastas aiškiau parodė ir neigiamas tendencijas.

Suprantant, kad po karantino nuotolinis darbas taps populiaresnis ir dažniau naudojamas nei prieš koronaviruso protrūkį, Europos profesinių sąjungų konfederacija (ETUC) surengė virtualų seminarą apie nuotolinį darbą.

ETUC generalinio sekretoriaus pavaduotoja Esther Lynch pabrėžė pagrindinius principus, į ką daugiausiai orientuojasi profesinės sąjungos, nagrinėdamos nuotolinio darbo temą:

• darbuotojas turi turėti teisę atsijungti (right to disconnect),

• joks darbuotojas neturi būti tiesiogiai ar netiesiogiai įpareigojamas darbdavio prisijungti ir daryti su darbu susijusių reikalų po oficialių darbo valandų,

• pradėdamas dirbti nuotoliniu būdu, darbuotojas turėtų būti raštu supažindinamas su galiosiančiomis taisyklėmis ir praktikomis (teisė atsijungti, su sveikata susiję aspektai, papildomo darbo apmokėjimo sąlygos bei kita);

• svarbu užtikrinti tų darbuotojų, kurie pasinaudoja teise atsijungti, apsaugą (ir tiesiogiai, ir netiesiogiai – pavyzdžiui, kad nesuprastėtų galimybės siekti paaukštinimo, nebūtų neišleista į renginius ar mokymus ir pan.),

• reikėtų skundo mechanizmo, jei teisė atsijungti negerbiama.

Nuotolinis darbas, kai užduotys atliekamos iš namų pasitelkiant technologijas, nėra vienodai pasiskirstęs tiek geografiškai, tiek per skirtingus sektorius. Startinis laiptelis taip pat nebuvo vienodas. Pavyzdžiui, Vakarų Europoje, Skandinavijoje dalinis ar išvis nuotolinis darbas buvo palyginti dažnai pasitelkiamas ir prieš sveikatos skrizę, tuo metu kitose valstybėse (naujose ES šalyse, Rytų Europoje) tai nebuvo stipriai išplitę ir skubus persiorientavimas tapo nemažu iššūkiu.

Kalbant apie Baltijos šalis, pagal 2015 m. “Eurofound” tyrimą Lietuva ir Latvija šiuo atžvilgiu nebuvo pažengusios, na, o Estija artėjo prie Skandinavijos ir bendrame Europos kontekste atrodė gerai.

Socialiniai partneriai jau yra anksčiau dirbę su nuotolinio darbo tematika ir netgi yra socialinių partnerių susitarimas, aptariantis šios srities principus. Antra vertus, technologijos greitai vystosi, be to, per šiuos mėnesius „išlindo“ nemažai neaptartų aspektų, pamatyta daug „palaidų galų“, tad tikėtina, kad netolimoje ateityje ši tema taps svarbesne profesinių sąjungų darbotvarkėje. Neatmetama galimybė, kad anksčiau ar vėliau bus siekiama europinės direktyvos.

Galimybės didelės, problemos – taip pat

„Eurofound“ tyrėjas Oscar Vargas savo pranešime labiausiai koncentravosi į du klausimus: a) nuotolinio darbo iššūkius, t. y. nuo ko priklauso jo rezultatai, bei b) psichikos ir fizinės sveikatos problemas dirbant tokiu būdu.

Anot O. Vargas, tarp dažniausiai minimų nuotolinio darbo privalumų išskiriami:

1. produktyvumo ir darbo kokybės augimas (žmogus gali pats planuoti laiką, nėra ar yra mažiau perteklinių susirinkimų, dirbant namie dažnai lengviau susikaupti bei pan.);

2. pagerėjęs darbo ir asmeninio gyvenimo balansas (galima daugiau laiko praleisti su šeima, turint didesnę laiko autonomiją, galima suplanuoti daugiau laiko sau, ilgiau miegoti bei kita);

3. sutaupoma nemažai laiko, nes nereikia važiuoti pirmyn ir atgal į ir iš darbo.

Antra vertus, ne visi žmonės vienodi ir ne visų situacija namuose palanki darbui. Dėl to nebūtinai visi gauna naudą iš kartojamų nuotolinio darbo privalumų. Seminare minėta, kad pasidomėjus, ar po karantino darbuotojai norėtų tęsti darbą nuotoliniu būdu, daugiau nei pusė vyrų pasakė, kad norėtų, o daugiau nei pusė moterų sakė norinčios grįžti į biurus. Galima spėti, kad pastarosioms dažniau teko pareiga ne tik atlikti darbo užduotis, bet ir rūpintis vaikais bei jų mokymusi, taip pat jos vis dar skiria kur kas daugiau laiko namų ruošos darbams ir pan. Kitaip tariant, galimai jų krūvis per karantiną kaip tik išaugo.

Visgi „Eurofound“ tyrėjas atkreipia dėmesį, kad su iššūkiais susiduria daugelis darbuotojų, dirbančių nuotoliniu būdu. Pradžiai – ne visi turi reikiamus įgūdžius nuotoliniam darbui. Nors pirmiausia į galvą šauna technologinio raštingumo svarba, bet tai tik vienas iš svarbių aspektų. Darbo autonomija, užduočių prioritetizavimas, laiko planavimas žmonėms įpratusiems prie darbinės disciplinos bei nurodymų gali įnešti sumaišties ir kaip tik sumažinti produktyvumą.

Taip pat pastebėta, kad dirbant nuotoliniu būdu ir nuolat jaučiantis tarsi budėjimo režime, kad visada turi būti pasiekiamas, daug kam ištrina ribą tarp darbo ir asmeninio laiko. Tokia įtampa didina stresą ir, ilgai užsitęsus, kenkia psichikos sveikatai. O. Vargas prideda, kad, „Eurofound“ duomenimis (2015 m. tyrimas), maždaug trečdalis dirbančiųjų nuotoliniu būdu dirba gerokai daugiau valandų nei įprasta. Pasak jo, tai gali būti susiję su tuo, kad dingsta darbo dienos režimas, dalis darbuotojų jaučia pareigą įrodyti vadovams, kad netinginiauja ir dėl to persistengiama.

Daug nerimo kelia ir fizinės sveikatos klausimai: pradedant nuo ergonomikos (ar stalas ir kėdė tinkami ilgam darbui bei pan.) iki tokių aspektų, kad, sumažėjus fiziniam krūviui, didėja kitų ligų ir sutrikimų rizika, pavyzdžiui, atsiranda ar paaštrėja skausmai, susiję su skeleto raumenų sistemos bėdomis.

Trūksta aiškaus teisinio reguliavimo

Kas atsakingas už namuose dirbančio žmogaus sveikatą – jis pats ar darbdavys? Kas turi parūpinti tinkamą, t. y. sveikatai nekenkiančią kėdę? O jei sugenda nešiojamasis kompiuteris, kas turi mokėti už jo taisymą? O už papildomai išnaudojamą elektrą namuose? O kaip fiksuoti darbo laiką bei viršvalandžius? Uždrausti ar neuždrausti darbdaviui naudoti darbuotojo sekimo (šnipinėjimo?) programėlių? O kaip su viršvalandžių apmokėjimu? Kaip traktuoti bausmės susilaukusio už ne darbo valandomis atsijungusio ir vadovo paliepimo neatlikusio darbuotojo situaciją?

Daug su nuotoliniu darbu susijusių klausimų ne vienoje šalyje nėra tinkamai/ pakankamai aiškūs bei teisiškai reglamentuoti. Dėl to nemaža dalis ES valstybių ėmė svarstyti dėl šios srities reglamentavimo detalizavimo ar keitimo. Profesinės sąjungos irgi ėmė apie tai daugiau kalbėti bei siekė pagerinti situaciją (per derybas su darbdaviu dėl tam tikrų konkrečių aspektų ar siūlymų teikimą institucijoms ir pan.)

Kita vertus, susiduriama su kita problema: jei nuotolinio darbo tendencija stiprės, kaip atsakingoms institucijoms (pirmiausia – darbo inspekcijoms) patikrinti ar užtikrinti nuostatų laikymąsi? Pavyzdžiui, kaip sužiūrėti, ar darbuotojas namuose dirba saugiai? Sunkiai įsivaizduojama, kad inspektoriai vaikščiotų po butus ir tikrintų. Viena vertus, tai gali būti problematiška dėl žmonių teisės į privatumą, kita vertus, dažnai ir taip per menkų pajėgumų inspekcijoms krūvis tik dar padidėtų.

Taigi, kol kas beveik kiekvienoje šalyje yra neaiškumų, trūksta adekvataus reguliavimo ir nežinia, kaip spręsti vieną ar kitą paradoksalią situaciją. Vis tik tai reikės daryti, nes nuotolinis darbas dažnės. Taip pat nuogąstaujama, kad darbdaviai, pamatę, jog darbuotojus išsiuntus dirbti į namus galima sutaupyti, nepradėtų to daryti masiškai. Žiūrint iš psichologinės pusės, tai galimai tik didintų individualistinį požiūrį, vienišumą, susitrauktų terpė gerinti daug ateities darbo rinkai itin svarbių socioemocinių įgūdžių. Be to, tai galėtų tiesiogiai pakenkti ir profesinių sąjungų veiklai – pavyzdžiui, apsunkinti naujų narių pritraukimą, organizavimo veiklas.

Įdomu, kad, kol nėra tinkamo reglamentavimo, kai kuriose šalyse profesinės sąjungos aktyviai dirba išaiškinimo siekdamos per teismus. Viena tokių valstybių – Prancūzija, kur vyksta itin aktyvūs debatai dėl darbuotojų teisės atsijungti. Beje, Prancūzijos profesinės sąjungos atstovas atkreipė dėmesį į tai, kad, prasidėjus karantinui, visoje Europoje ženkli dalis darbuotojų pradėjo dirbti nuotoliniu būdu su darbdaviu tiesiog pasikalbėjus, t. y. nenustačius, raštu neužfiksavus aiškių nuotolinio darbo aspektų. O tai reikalinga, kad abi pusės vienodai suvoktų situaciją, o, ištikus konfliktui, kiltų mažiau klausimų dėl to, kuri pusė pasielgė netinkamai.

***

Naudingi šaltiniai, norintiems sužinoti daugiau:

Bendra TDO ir „Eurofound“ ataskaita dėl nuotolinio darbo

Svarbiausių nuotolinio darbo charakteristikų santrauka

Naujas reportažas apie nuotolinio darbo aktualijas Lietuvoje (nuo 15:53)

Iliustracija: Martine Auvray iš Pixabay