Šiandien Europos Komisija skelbia Lietuvai skirtą ataskaitą, kurioje analizuojami ekonominiai ir socialiniai iššūkiai, su kuriais susiduria Lietuva.
Tai svarbus Europos semestro ciklo dokumentas, į kurį atsižvelgdama Lietuva ruoš nacionalinę reformų programą, kurią pateiks Europos Komisijai balandžio pabaigoje ir kurią įvertinusi Europos Komisija savo ruožtu ES Tarybai pateiks Lietuvai skirtų rekomendacijų pasiūlymą. Šioje ataskaitoje apžvelgiami iššūkiai viešųjų finansų, socialinės politikos, švietimo, sveikatos apsaugos, inovacijų, regioninės politikos, aplinkosaugos bei kitose srityse, ir įvertinama, kaip buvo vykdomos ES Tarybos 2019 m. pateiktos Lietuvai skirtos rekomendacijos.
2019 m. Lietuvos viešieji finansai tapo subalansuotais. Tai įvyko dėl darbo jėgos apmokestinimo sumažinimo, kuris nebuvo visiškai kompensuotas kitomis mokesčių priemonėmis. Nepaisant tam tikrų žingsnių plečiant mokesčių bazę, mažiau kenkiančio ekonomikos augimui apmokestinimo galimybės ir toliau nėra išnaudojamos. Mokesčių surinkimą gerinančių priemonių efektyvumas išlieka nedidelis, o PVM surinkimo atotrūkis Lietuvoje išlieka vienas aukščiausių Europoje. Palyginti nedidelės biudžeto pajamos, mažas mokesčių sistemos progresyvumas, apmokestinimo formų ir išimčių įvairovė riboja viešuosius išteklius ir daro mokesčių sistemą mažiau teisingą, o trūkumai biudžeto išlaidų planavimo sistemoje mažina viešųjų išlaidų efektyvumą.
Lietuva ėmėsi priemonių mažinti skurdą, tačiau vertinant skurdo ir socialinės atskirties riziką, pajamų nelygybę ir mokesčių bei išmokų sistemos poveikį mažinant skurdą Lietuva vis dar priskiriama grupei ES šalių, kuriose situacija vertinama kaip kritinė. Skurdo ir socialinės atskirties rizika ypač aukšta bedarbių, žmonių su negalia, senyvo amžiaus asmenų, tėvų, vienų auginančių vaikus, grupėse. Šią riziką didina ribota prieiga prie viešųjų paslaugų, tokių kaip slaugos ir socialinės paslaugos. Didėjant darbo jėgos su žemais įgūdžiais imigracijai iš trečiųjų šalių, išsilavinusių darbuotojų emigracija tęsiasi, taip pat išlieka problemų su ilgalaikių bedarbių ir pažeidžiamų visuomenės grupių integracija į darbo rinką.
Švietimo reforma Lietuvoje vyksta lėtai, trūkstant koordinavimo ir ilgalaikės strategijos, kaip didinti švietimo įstaigų tinklo efektyvumą. Mažėjant moksleivių ir studentų skaičiui, o pedagogams senstant, darosi vis sunkiau užtikrinti efektyvų ir kokybišką ugdymą, ypač kaimo vietovėse. Lietuvos moksleivių pasiekimai išlieka žemesni už ES vidurkį, o vaikai iš pažeidžiamų visuomenės grupių susiduria su nevienodomis galimybėmis gauti visavertį ugdymą. Suaugusiųjų dalyvavimas švietimo programose išlieka žemas.
Lietuva ėmėsi priemonių sveikatos priežiūros prieinamumui gerinti, tačiau Lietuvoje žmonių sveikata lieka viena prasčiausių, o mirštamumas nuo pagydomų ir išvengiamų ligų – vienas aukščiausių ES. Mažas finansavimas, neefektyvus išteklių panaudojimas ir kokybės kontrolės trūkumas lemia žemą sveikatos priežiūros kokybę, nepakankamą dėmesį pirminei sveikatos priežiūrai bei prevencijai ir didelius regioninius skirtumus.
Lietuvos augimo potencialui išlaikyti ypač svarbi mokslo ir inovacijų sistema, kuri, nepaisant dedamų pastangų, išlieka fragmentuota, susiduria su talentų trūkumu ir neefektyviu finansavimu. Išlaidos mokslinei ir tiriamajai veiklai Lietuvoje daugiau nei dvigubai atsilieka nuo tikslo, kuris buvo iškeltas 2020 metams. Verslo ir mokslo institucijų bendradarbiavimas išlieka ribotas.
Bendras Lietuvos ekonomikos augimas slepia didėjančius socialinius ir ekonominius skirtumus regionuose. Mažiau išsivystę regionai susiduria su sparčia emigracija, gyventojų senėjimu ir socialine atskirtimi, o neišvystytas susisiekimas riboja gyventojų mobilumą ir galimybes. Trūksta regioninio vystymosi strategijos, taip pat efektyvios institucinės sąrangos, kuri skatintų savivaldybių bendradarbiavimą ir regionų vystymąsi Lietuvoje.
Šiais metais daug dėmesio šalies ataskaitoje skiriama aplinkosauginiam tvarumui, kuris Lietuvoje yra žemas. Tą lemia didėjantis išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis, ypač transporto sektoriuje, intensyvus resursų naudojimas ekonomikoje, silpna teršėjų kontrolė, maži aplinkosauginiai mokesčiai ir lėtas žiedinės ekonomikos principų įgyvendinimas. Perėjimui prie klimatui neutralios ekonomikos Lietuvoje lengvinti labiausiai paveiktuose regionuose Europos Komisija siūlo Teisingo perėjimo mechanizmo finansavimą.
