Skaičiuojama, kad po trejų metų 42 proc. iš darbo užduotims skiriamų valandų bus atliekama mašinų arba algoritmų (žmonės rūpinsis likusiais 58 proc.).
Naujų darbo vietų kursis sektoriuose, susijusiuose su duomenų analize, kur bus įdarbinta apie 133 mln. žmonių visame pasaulyje. Tuo metu dalis darbų, pavyzdžiui, pašte, išnyks, ir apie 75 mln. pasaulio darbuotojų praras savo darbo vietas.
Tai yra dalis globalizacijos ir Ketvirtosios pramonės revoliucijos pasekmių, įvardintų naujoje Pasaulio ekonomikos forumo parengtoje Darbų ateities ataskaitoje (2018 Future of Jobs Report). Pastarojoje taip pat skaičiuojama, kad darbuotojams nuo dabar iki 2022-ųjų vidutiniškai reikės 101 dienos įgūdžiams įgyti ar pagerinti.
Turėdama omenyje šią problematiką, buvusi ES Užimtumo, socialinių reikalų, įgūdžių ir darbo mobilumo komisarė Marianne Thyssen pristatė sustiprintą Europos prisitaikymo pire globalizacijos padarinių fondą, tam kad būtų užtikrinta, jog žmonės „turėtų tinkamus įgūdžius“ ir prisitaikytų prie „modernios socialinės apsaugos sistemos, adaptuotos naujoms darbo formoms“.
Prieš 12 metų įsteigtas Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondas siūlo iki 60 proc. siekiantį kofinansavimą iniciatyvoms, skirtoms apmokyti ar perkvalifikuoti darbuotojus, netekusius darbo dėl globalizacijos uždarius jų darbovietes ar sunykus sektoriams. Pavyzdžiui, kaip 4,5 tūkst. darbuotojų Švedijos įmonėje „Ericsson“, kurie prarado darbą dėl „vis didėjusios aršios konkurencijos su Azijos gamintojais“.
Apsaugoti žmones, ne darbus
Minėtas fondas – kompensacija žmonėms, praradusiems darbus dėl automatizacijos, vis tik tai sudaro tik dalelę ES socialinių išlaidų. Kol pasaulinis korporacinis finansavimas skaitmeninei transformacijai ima siekti svaiginančias aukštumas, kaip rodoma įvairiose ataskaitose (pavyzdžiui, International Data Corporation), vyriausybės atsilieka.
Svarbiausia, kad transformacinės viešosios politikos priemonės gintų žmones, o ne pačias darbo vietas, nes dar nežinome, kokios jų išliks. Deja, dėl automatizacijos darbus prarandantys žmonės nėra pasiruošę naujoms darbo vietoms – per menkai investuojame į įgūdžių ugdymą.
Per mažas finansavimas – apie 170 mln. eurų iki 2020 visai ES – yra rimtas kliuvinys. Galvojama, kad darbo rinka absorbuos šiuos žmones ir tai dalinai tiesa, bet tai veda prie prastesnio užmokesčio ir blogesnių darbo sąlygų, o tuo pačiu – ir prie vidurinės klasės susitraukimo, kas kelia didelę grėsmę demokratiniam stabilumui. Kita bėda – bendruomenes apimančios strategijos nebuvimas. „ES turėtų pasekti Japonijos pavyzdžiu, kuri nuolat perkvalifikuoja darbuotojus – net turinčius gerus, nemažai įgūdžių reikalaujančius darbus“, – teigia mokslininkas Ortega Klein ir prideda, kad ši šalis jau turi nacionalinę dirbtinio intelekto strategiją; Kinija taip pat paruošusi dirbtinio intelekto plėtojimą planą ir skyrė finansavimą technologijų kompanijai „Baidu“, kad, bendradarbiaujant su geriausiais šalies universitetais, ši įsteigtų “giluminio mokymosi laboratoriją”.
Tuo metu Tarptautinė darbo organizacija (TDO) birželį priimtoje Šimtmečio deklaracijoje dėl darbo ateities (Centenary Declaration for the Future of Work) ragino įtvirtinti teisę į efektyvų mokymąsi visą gyvenimą ir skatino vyriausybes, darbdavius, darbuotojus bei švietimo institucijas tam sutelkti pastangas.
TDO ekonomistė ir ekspertė, tirianti technologinius pokyčius bei to įtaką užimtumui, Irmgard Nübler pabrėžia, kad tokie įgūdžiai kaip kritinis mąstymas ir kūrybiškumas yra raktas plėtojant ilgalaikį požiūrį dėl darbo ateities. „Iš esmės įgūdžiai atlieka du vaidmenis: jie formuoja visuomenės mąstyseną, požiūrį ir suteikia techninių galimybių, įgalinančių įmones plėtoti naujas technologijas“, – sako ji.
Darbo ateitį apspręs technologijos ir institucijos
Vis tik vien į technologijas orientuotas perkvalifikavimas nesuteiks kokybiškų darbo vietų. „Per pastaruosius 30-40 metų pasislinkome link ekonomikos paradigmos, kur augimas ir ekonomikos vystymasis yra svarbiau už visa kita. Tai privedė prie to, kad daug institucijų prisitaikė remti augimą, produktyvumą ir globalizaciją. Kai, pavyzdžiui, analizuojame orų darbą, matome, kad institucijos, užtikrinusios orias darbo sąlygas, buvo nustumtos arba pakeistos, argumentuojant, kad yra kenksmingos darbo rinkai“, – pažymi Nübler.
Pasak jos, technologijos yra vienas dalykas, apsprendžiantis darbų pobūdį, bet mums taip pat būtinos tinkamos institucijos, reguliuojančios darbo valandas, užtikrinančios orias darbo sąlygas, socialinę apsaugą bei kita. Dalinimosi ir platformų ekonomikos kontekste darbo ateitį apspręs ir technologijos, ir institucijos
O. Klein dalinasi realistiniu požiūriu į technologijas. Anot jo, globalus pagrindas naujam socialiniam kontraktui bus tai, kaip technologijos sugebės padėti ekonomiškai silpnoms teritorijoms, neužtikrinančioms užtektino užimtumo; sėkmės faktoriumi išliks tai, kaip bus paskirstomas darbas. „Per EBPO jau matome, kur dirbamų valandų skaičius mažėja; didžiausias pavojus slypi, kad sukursime nelygią visuomenę, kur dalis žmonių dirbs ilgas darbo valandas už santykinai mažą atlygį, o kiti dirbs kur kas trumpiau, bet gaudami kur kas didesnes pajamas. Analizuoti universalių bazinių pajamų idėją galėtų būti vienas iš sprendimų“, – tikina O. Klein.
Pasak Nübler, socialinis teisingumas turi būti mūsų visuomenės sprendimų kompasas. Turime nuolat klausti savęs, ar tai sąžininga; kas pelnosi, o kas pralaimi; ar užtikrinama pusiausvyra? Ekonomistė prabrėžia, kad kol kas mūsų iššūkis yra suprasti, kad negalime išlikti tokioje vien į augimą orientuotoje ekonomikos paradigmoje. „Turime iš esmės pakeisti požiūrio perspektyvą ir surasti būdų, kaip užtikrinti pusiausyrą tarp skirtingų siekiamų tikslų, kartu apsaugant aplinką. Tam reikės mažinti vartojimą bei mažinti gamybą daugelyje išsivysčiusių šalių“, – mano mokslininkė.
Esther Ortiz
Parengta pagal 2018 m. liepos 29 d. „Equal Times” publikaciją
Tekstas anglų kalba randamas čia.
