Su kokiais iššūkiais ir problemomis šiandien susiduria profesinės sąjungos (kaip visuomeninės organizacijos) Lietuvoje ir pasaulyje?

Reikia pripažinti, kad šiandien profesinėms sąjungoms Lietuvoje yra nelengva, jos susiduria su nemažai iššūkių. Darbo kodekso, kitų įstatymų nuostatos nėra palankios profesinių sąjungų kūrimuisi Lietuvoje. Neretai susiduriame su neigiamomis darbdavių ir visuomenės nuostatomis profesinių sąjungų atžvilgiu. Dažnai mes vengiame apie tai kalbėti, tačiau reikia pasakyti, kad, pavyzdžiui, žiniasklaidai profesinių sąjungų veikla nėra labai įdomi ir mums gana sunku apie save skleisti žinią visuomenei per nacionalinės žiniasklaidos priemones. Vyriausybė taip pat nenori išgirsti profesinių sąjungų balso.

Dabartinei Vyriausybei, pakeitus dalyvavimo Vyriausybės posėdžiuose tvarką, profesinės sąjungos atstovai nebeturi galimybės iššsakyti savo pozicijos svarstomais klausimais, nes posėdžiuose gali dalyvauti tik Vyriausybės nariai ir teikiantieji klausimus. Profesinių sąjungų atstovai nebekviečiami dalyvauti ir tokių darbo grupių, kaip darbo grupė Valstybės tarnybos įstatymo projektui rengti, veikloje. Sakyčiau, tai demokratijos žingsnis atgal. Sunku suprasti, kodėl nenorima išgirsti pilietinės visuomenės nuomonės.

 

Kodėl pastaraisiais dešimtmečiais Europoje stebimas profesinių sąjungų populiarumo mažėjimas? Ar pritartumėte kai kurių mokslininkų minčiai, jog tai lemia darbo jėgos segmentacija ir vadinamųjų masinių specialybių, tokių kaip fabriko darbuotojas, nykimas? Jeigu keičiasi darbo jėgos struktūra, galbūt ir profesinės sąjungos turėtų keistis? O gal jos ir keičiasi, tik mes to nežinome?

Ne visose Europos Sąjungos šalyse profesinių sąjungų populiarumas mažėja. Skandinavijos šalyse profesinės sąjungos labai aktyvios, aktyviai gina dirbantį žmogų, jos yra labai populiarios, turi autoritetą.

Žinoma, kiekvienoje šalyje profesinių sąjungų darbo intensyvumo lygmuo skiriasi. Mūsų šalyje tam tikrą žmonių pasyvumą ar nenorą dalyvauti profesinių sąjungų veikloje lemia istorinė patirtis ir įstatyminės nuostatos, kurios tikrai ne visada palankios dirbančiam žmogui, o neretai gina ir verslo interesus.

Stengiamės vis aktyviau ginti dirbantį žmogų, keičiamės, prisitaikome prie naujų sąlygų.

 

Kaip Jums atrodo, kodėl sustojo dirbančiųjų kova už darbo dienos valandų ir darbo savaitės trumpinimą? Ar tai nėra susiję su vartotojiškos visuomenės puoselėjamais idealais, kai net patys dirbantieji, siekdami vartojimo respektabilumo ir daugiau uždirbti, aukoja savo laisvalaikį, kurį galėtų skirti šeimai ar savęs tobulinimui?

Tai lemia gyvenimo sąlygos, ekonominė, finansinė padėtis. Jeigu žmogus dirba ir uždirba, tuomet jis gali pagalvoti ir apie laisvalaikį, nedirbti viršvalandžių.

Skandinavijos šalyse šiandien jau kalbama apie tai, kad darbo dienos trukmė turėtų būti mažesnė nei 8 valandos.

Šiandien mes labai sparčiai žengiame į priekį kompiuterizacijos, skaitmenizacijos procesų link. Ateityje daugelį darbų atliks ne žmonės, o robotai. Produktas bus pagamintas tas pats, tačiau darbo rankų reiks mažiau, žmonės taps laisvesni, galės daugiau laiko skirti sau ir šeimai.

Visgi, Lietuvoje kol kas apie tai nekalbama. Šiandien mūsų smulkus ir vidutinis verslas nėra pajėgus sutvarkyti gamybos taip, kad daugelis procesų būtų robotizuoti. Mūsų situacija visiškai kitokia nei išsivysčiusių ES šalių.

 

Kas lemia profesinės sąjungos veiklos efektyvumą? Kiek veiklos efektyvumui svarbus narių skaičius? Štai, pavyzdžiui, Prancūzijoje, kaip ir Lietuvoje, darbuotojai negausiai jungiasi į profesines sąjungas, tačiau, nepaisant to, Prancūzijoje profesinės sąjungos geba labai efektyviai mobilizuoti vieno ar kito sektoriaus darbuotojus.

Tai lemia mūsų mentalitetas, charakteris, mes linkę prisitaikyti, per daug nesirūpiname nei savimi, nei kitais. O štai prancūzai, jie visada kovoja, jiems kažkas netiko/nepatiko ir jie išeina į gatves.

Mūsų valdžia tai pat atkreipia dėmesį į mitinguojančius, bet, jeigu tyliai burnoji šeimos ar draugų rate, natūraliai lieki neišgirstas.

Mūsų pilietinė visuomenė silpna ir tam reikėtų skirti daugiau dėmesio. Jaunus žmones reikia pradėti šviesti dar mokykloje, papasakoti jiems apie profesinių sąjungų veiklą, pasakyti, į kokią darbo rinką jie pateks, kokios socialinės garantijos jų laukia, kokių lūkesčių jie gali turėti.

Be minėtų veiksnių, profesinių sąjungų veiklos efektyvumą lemia jų pačių aktyvumas, novatoriškumas, sąžiningumas; turimos lėšos; darbo kodekso ir kitų įstatymų nuostatos.

 

Kaip Jūs manote, kodėl Lietuvoje profsąjungoms priklauso tik 10 % darbuotojų, kai tuo tarpu, pavyzdžiui, Suomijoje profsąjungoms priklauso 74 % darbuotojų? Ar nėra taip, kad darbuotojai nestoja į profsąjungas, nes turi išankstinių nuostatų ir įsitikinimų, kaip antai „jei įstosiu, susipyksiu su darbdaviu“ arba „profsąjungos vis vien neveikia efektyviai“?

Skandinavijos šalyse jau nuo seno profesinės sąjungos yra lyg demokratijos pagrindas. Tai – dirbančiųjų gynybos institucija, darbdavių ir Vyriausybės partneris, turintis tvirtas pozicijas. Žmonės tose šalyse profesinėmis sąjungomis tiki ir buriasi į jas. To linkėčiau ir Lietuvos žmonėms. Reikia rūpintis savimi, savo artimaisiais, ir atsisakyti įvairių išankstinių nuostatų profesinių sąjungų atžvilgiu, ypač jaunimui.

 

Šiandien regime didžiulę gyventojų emigraciją: žmonės nemato savęs Lietuvos darbo rinkoje ir išvyksta dirbti ir gyventi į svečias šalis dėl didesnio atlyginimo ir geresnių darbo sąlygų. Ar profesinės sąjungos galėtų kaip nors prisidėti prie gyventojų paskatinimo/motyvavimo likti Lietuvoje? Gal reiktų žmones paraginti kovoti dėl didesnių algų ir geresnių darbo sąlygų čia, o nemėginti pabėgti kitur ?

Žinoma, kad reikėtų, tačiau tai reikėtų daryti bendromis jėgomis. Pirmiausia, šviesti ir mokyti žmones. Antra, Vyriausybė turėtų labiau įsiklausyti į piliečių nuomonę, atsižvelgti į tai, ką visuomenė mano dėl priimamų sprendimų, vykdomų reformų. Tada šalis taptų demokratiškesnė, visiems būtų lengviau ir geriau gyventi.

Šiandien viešojo sektoriaus skirtingų sričių darbuotojai (medikai, mokytojai, universitetų, socialiniai darbuotojai) kyla į kovą ne tik dėl didesnių atlyginimų, bet ir geresnių darbo sąlygų. Ar būtų galima išskirti kurį nors sektorių kaip ypatingai reikalaujantį permainų, ar vis dėlto sistemingi pokyčiai reikalingi visose viešojo sektoriaus srityse?

Esant sudėtingoms darbo sąlygoms ir gaunant itin mažus atlyginimus, manau, kad visuose sektoriuose problemų yra daug.

 

Kaip ir kiek stipriai profsąjungos gali įtakoti politinius ir visuomeninius procesus? Kokius svertus jos turi?

Manau, kad gali. Ypač tai susiję su rinkimais į Seimą, savivaldą. Juk profesinės sąjungos – tai nemažas kolektyvas, kuris tariasi, diskutuoja, svarsto, kuriais politikais ar kandidatais galima pasitikėti, už kuriuos balsuoti. Profesinių sąjungų vienybė, bendra pozicija – būdas įtakoti politinius ir visuomeninius procesus.

 

Kokiais žodžiais norėtumėte pakviesti darbuotojus jungtis į profsąjungas? Ko darbuotojas gali tikėtis iš profsąjungos ir ką jis gali pats jai duoti?

Kiekvienas žmogus jaučiasi saugus tik būdamas ne vienas, tik būdamas kolektyvo, kuris jį gina, nariu.

Profesinės sąjungos gina dirbantį žmogų, jos yra demokratijos garantas, todėl kviečiu patikėti profesinių sąjungų galimybėmis, nuoširdumu ir noru ginti dirbantį žmogų.

 

 

Parengė Monika Čiuldytė-Kačerginskienė